Jau įpusėjo Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) drauge su partneriais iš 14 šalių – Prancūzijos, Danijos, Liuksemburgo, Vengrijos, Jungtinės Karalystės, Belgijos, Ispanijos, Italijos, Suomijos, Lenkijos, Airijos, Vokietijos, Slovėnijos bei Nyderlandų – įgyvendinamas projektas „Horizontas 2020“ „Pienininkystės atsparumas“ (angl. „Resilience For Dairy“), kurio tikslas yra drauge spręsti aktualiausias atsparumo problemas, su kuriomis susiduria pieno gamintojai. Sutelktomis ūkininkų, ūkininkų organizacijų, konsultantų, tyrėjų ir mokslininkų pajėgomis iš 15 šalių partnerių siekiama panaikinti atskirtį tarp mokslinių tyrimų ir inovacijų visoje Europoje.
Projekto partneriai pastarąjį kartą buvo susirinkę Airijoje. Įspūdžiais bei įžvalgomis paprašėme pasidalyti ŽŪR pirmininką dr. Arūną Svitojų.
Unikali tarptautinė patirtis
Tai projektas, kuriame dalyvauja daugiau kaip 20 institucijų. ŽŪR pirmininkas dr. A.Svitojus pabrėžia, jog tai vienintelis toks didelis tarptautinis žemės ūkio srities projektas, kuriame dalyvauja Lietuva. Yra kitoms žemės ūkio veikloms skirtų projektų, programos vykdomos dešimtmečiais, į jas labai sudėtinga patekti.
„Važiuojame kaip ekspertai, žiūrime – kokie yra poreikiai ir kokie sprendimai. Labai gerai pamatyti visas šalis, ypač dabar: koks ūkių atsparumas reaguojant į rinkas, maisto krizes, pandemiją, karo sukeltus iššūkius. Ir kaip ūkininkams pavyksta prisitaikyti. Įgyvendinant projektą mūsų ekspertų grupės jau lankėsi Belgijoje, Vokietijoje, Liuksemburge, dabar – Airijoje ir Šiaurės Airijoje“, – apie tai, kas jau nuveikta nuo praėjusių metų pradžios, kai startavo projektas, bendrais bruožais veiklą apibūdina ŽŪR pirmininkas dr. A.Svitojus, o toliau pokalbis krypsta apie Airiją, iš kurios sugrįžta visai neseniai, birželio 17 d.
Verta priminti, jog ši šalis į Lietuvą daug kuo panaši – dydžiu, žemės ūkio tradicijomis ir ūkininkų skaičiumi, net mentalitetu. Airijoje nėra didelių ūkių, vyrauja vidutiniai 50-60 ha dydžio ūkiai. Vidutiniame 60 ha ūkyje laikoma 50-100 karvių, dirba vidutiniškai 1,5 darbuotojo. Pasak dr. A.Svitojaus, toks ūkis laikomas tvariu kultūriškai, žemė labiau prižiūrima.
Pora skaičių: Airijoje iš viso laikoma beveik 7 mln. galvijų, iš jų melžiamų karvių – 1,6 mln. Pieno produkcijos pagaminama bei eksportuojama bene aštuonis kartus daugiau negu Lietuvoje. Mėsinių galvijų kasmet skerdžiama apie 1 mln.
„Yra į ką lygiuotis“, – sako ŽŪR pirmininkas atkreipdamas dėmesį į Airijos ūkių kuriamą didelę pridėtinę vertę bei tai, kad airių sėkmės istoriją lemia kooperacija. Airiai neįsivaizduoja savo veiklos be kooperacijos. Pieno, mėsos perdirbimas yra ūkininkų rankose. Dr. A.Svitojus neabejoja: tai yra mums ženklas, kad tik kooperuodamiesi ir kurdami savo įmones ūkininkai gali išlaikyti didesnį savo ūkio pajamingumą, tvarumą ir atsparumą.
Airių ūkininkų stiprybė ne tik kooperacija. Itin reikšminga operatyvi mokslo pagalba. Pabrangus trąšoms, buvo atlikti tyrimai, prisiminta primiršta praktika – sėti dobilus. Dobilas mėgsta šviesą, kaupia azotą. Jo sėkla įmaišoma į visas žalienas, sėjami ne mono, o multikultūriniai pasėliai: kiek turi būti eraičinų, miglių, raudonųjų ir baltųjų dobilų. Mokslui dirbant išvien su ūkininkais, reaguojant į krizę šiais metais taip pakeistos žalienos jau pusėje visų plotų. Tai leidžia perpus sumažinti perkamų azotinių trąšų poreikį ir užsitikrinti kokybiškus gero virškinamumo pašarus, aukštą pieningumą.
Mokslininkai ir ūkininkai dirba bendrose tarybose, informaciniuose centruose. Tai daugelio metų patirtis. Valstybei dešimtmečius finansuojant detalius dirvožemio tyrimus, airių ūkininkai turi detalų žemėlapį su visa aktualia informacija apie dirvožemio rūgštingumo pH, fosforo, anglies kaupimą bei kt.
Pasak dr. A.Svitojaus, tarptautinio projekto ekspertai lankysis ir mūsų šalyje, padės ieškoti atsakymų, kaip padidinti Lietuvos pienininkystės ūkių atsparumą. Svarstoma, kokie yra nacionaliniai poreikiai, bus rengiami susitikimai su ūkininkais. Bus žiūrima, kokie galimi sprendimai ūkio lygmeniu. Tai daugialypis klausimas, juk pieninė gyvulininkystė apima 30 technologijų: tai genetika, mastitai, reprodukcija, virškinamumas, pašarai, jų komponentai, stresai, veršiavimasis ir kt. Įvertinus nacionalinius atsparumo poreikius pasiūlyti sprendimai bus orientyrai tiek ūkio lygmeniu, tiek moksle ir politikoje.
Yra atrinkta ūkių, su kuriais daugiau dirbama projekto rėmuose, o rasti sprendimai bus siūlomi visiems. Prisideda projekto dalyvių – šalių partnerių Europos ūkiai, jų poveikiai ir sprendimai, rengiamas bendras planas. Kai kurios problemos panašios, kai kurios skiriasi. Tarkime, Liuksemburgo ūkininkams nekelia rūpesčių finansiniai dalykai, jiems aktualūs socialiniai ir ekonominiai klausimai. Lenkijoje į pirmąją vietą keliami šėrimo klausimai. O apskritai pienininkystės ūkiai šalyse analizuojami įvairiais pjūviais (lyčių, išsilavinimo, kvalifikacijos tobulinimo ir kt.), vėliau ūkininkai drauge su mokslininkais bando rasti tinkamus sprendimus.
„Tai labai naudinga patirtis ŽŪR nariams, visiems ūkininkams ir Lietuvai. Labai gerai pamatyti, pasilygint ne tik su pačiais artimiausiais kaimynais, bet ir su tais, kur daugelį metų sėkmingai veikia kooperacijos įrankiai, ir kurie geriau gyvena. Turim lygiuotis į pačius geriausius pavyzdžius ir į geriausius rezultatus bei siekti įgyvendinti geruosius pavyzdžius Lietuvoje“, – pastebi dr. A.Svitojus.
