Pakviesti Lietuvos galvijų veisėjų asociacijos (LGVA), 2022 m. liepos 14-ąją Zalensų poilsio ir pramogų slėnį prie Dubysos (Vilkijos sen., Kauno r.) su šeimomis į tradicinę šventę rinkosi ūkininkai. Toks vasaros sąskrydis turi jau netrumpą istoriją, šiemet surengtas dešimtąjį kartą. Organizatoriai ir dalyviai džiaugėsi, kad nenuvylė ir oras. Žemaitiją ir vėl drėkino lietūs, o sąskrydžio dalyviams švietė saulė.
Vasaros sąskrydyje apsilankęs Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) pirmininkas dr. Arūnas Svitojus pasidžiaugė, kad LGVA yra stipri organizacija, sutelkusi gausų būrį pieno ūkių šeimininkų. Panašios šventės kelia ūpą ir skatina optimizmą bei tikėjimą, kad sektorius yra išties perspektyvus. ŽŪR pirmininkas pastebi, jog „pienas amžinas dalykas“ – realizacija visada bus užtikrinta. O Lietuvos kraštas pačios gamtos sukurtas pieno gamybai, tik per pastaruosius dešimtmečius tai „pamiršome“, pievas užleidome arimams.
Tačiau potencialas nepražuvo. Kauno rajone vykusioje šventėje ŽŪR vadovas sutiko daug ūkininkų, kurie savo perspektyvą sieja būtent su pienininkyste, taigi baimė dėl besitraukiančio sektoriaus galimai yra šiek tiek perdėta.
O tokie renginiai kaip LGVA sąskrydis, dr. A.Svitojaus žodžiais, ūkininkams suteikia didesnį socialinį bagažą, daugiau pasitikėjimo savo veikla.
ŽŪR pirmininkui antrina LGVA prezidentė Viktorija Švedienė. Ji priduria, kad nišinis renginys kuria bendrystės jausmą. Gerai, kad susirenkama su šeimomis – vaikais ir anūkais, neformaliai bendraujama, pramogaujama, žaidžiama. Jaunoji karta mato veiklos specifiką, savo ruožtu taip kuriamas ūkių veiklos tęstinumas.
Susirenka specifinė publika – pieno gamintojai, paslaugų teikėjai, perdirbėjai. Sąskrydis yra ta erdvė, kurioje galima neskubant išsiaiškinti rūpimus klausimus. Tokios prabangos nėra per žemės ūkio, net ir gyvulių veislininkystės parodas, nes ten pieno gamyba yra tik viena iš daugelio temų.
Prisimindama pirmąsias šventes LGVA prezidentė pastebi – pradžioje asociacijos renginys buvo įdomus tik nedaugeliui rėmėjų, o dabar susidaręs jau gražus jų būrys, į jį įsiliejo jau ne viena pieno perdirbimo įmonė. Formuojasi santykiai, kokie ir turėtų būti tarp gamintojų bei perdirbėjų, pamažu atsiranda bendras interesas.
LGVA ilgalaikiai planai yra šviesūs – padėti ūkininkams pagaminti kuo daugiau pieno, suaktyvinti prekybą veisliniais gyvuliais. Juk pigiausias būdas ūkiui pasididinti pajamas už pieną – didinti produktyvumą.
Tačiau kaip bus – prognozuoti sunku, nes visų mūsų planai priklauso nuo to, kaip susidėlioja aplinkybės. Įtakos turės geopolitinės sąlygos, ūkių ekonomika, ar žaliavinio pieno kainos dengs augančias sąlygas, kokia bus gyvulių veislininkystės politika. Deja, pieninių veislinių gyvulių įsigijimas valstybės nėra remiamas. Nuo ateinančių metų nebelieka susietosios paramos už pieninių veislių bulius, taip pat mėsai parduodamas brokuojamas pienines telyčias. Apmaudu, nes mėsos perdirbimo įmonėms jautienos tik paduok, o jauno pieninio buliuko mėsos, ypač brandintos, kokybė nenusileidžia mėsinių veislių galvijienai. Taigi LGVA norai plėtoti veiklą yra geri, tačiau juos, matyt, koreguos gyvenimas.