Strategijos „Nuo ūkio iki stalo“ įgyvendinimas Europos Sąjungoje turėtų sukurti maisto sistemas, kurios leistų rinkos dalyviams (ypač ūkininkams) užtikrinti pragyvenimo šaltinį ir gauti sąžiningai uždirbtas pajamas, prisidėtų prie sveikos visuomenės formavimo ir būtų draugiškos aplinkai (pavyzdžiui, mažinant šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų kiekį ir išteklių eikvojimą tiekimo grandinėje, apsaugojant bioįvairovę ir pan.). Nors apie vietinių tiekimo grandinių aktualumą kalbama jau gana ilgą laiką, akcentuojant jų indėlį į aplinkosaugą ir produktų naudą sveikatai, COVID-19 pandemija ir karo veiksmai Ukrainoje leido puikiai suvokti strategijos „Nuo ūkio iki stalo“ aktualumą ir poreikį trumpinti tiekimo grandines, kadangi daugelis šalių susidūrė su apsirūpinimo tam tikrais produktais iššūkiu.
Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmai kartu su partneriais vykdo Europos inovacijų partnerystės (EIP) veiklos grupės projektą „Trumpos maisto grandinės sistemos sukūrimas ir įdiegimas“ pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Bendradarbiavimas“ veiklos sritį „Parama EIP veiklos grupėms kurti ir jų veiklai vystyti“. Šis projektas siekia prisidėti prie strategijos „Nuo ūkio iki stalo“ tikslų įgyvendinimo, Rokiškio savivaldybės pavyzdžiu sukuriant organizacinį modelį, kuris leistų tam tikros vietovės ūkininkams jungtis dalyvavimui viešųjų pirkimų konkursuose.
Mokyklų, lopšelių, darželių, ligoninių, slaugos namų, kalėjimų ir kitų institucijų viešieji pirkimai galėtų būti orientuoti į vietinę produkciją ir formuoti vietines tiekimo grandines, kurios leistų pasiūlyti vartotojams šviežių, mažiau perdirbtų ir sveikų maisto produktų. Vietinių ūkininkų įtraukimas į viešuosius pirkimus leistų mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų kiekį ir įvairinti ūkininkams prieinamus pagamintos produkcijos paskirstymo kanalus. Tokiu būdu būtų formuojama ūkio produkcijos paklausa ir garantuojamas tam tikras ūkio pajamų lygis.
Nors idėja atrodo patraukliai ir daugeliu atveju rekomenduojama pirkti produkciją iš vietinių ūkininkų, praktikoje tokių grandinių funkcionavimui kelią užkerta daugelis barjerų, pasireiškiantys skirtingais tiekimo grandinės lygmenimis. Dėl šios priežasties tinkamo organizacinio modelio parinkimas ir jo praktinis išbandymas yra itin aktualūs. Projekto metu sukaupta patirtis leis kitų vietovių ūkininkams pasirinkti tinkamą verslo vykdymo formą ir sklandžiau ją įgyvendinti, parodys logistinių sprendimų įvairovę ir sudarys galimybę visapusiškai įvertinti dalyvavimo viešųjų pirkimų paskirstymo kanale išlaidas bei galimą naudą, atkreips dėmesį į svarbiausius iššūkius. Modelio išbandymas bus vykdomas 2024 m., tačiau šiemet jau prasidėjo paruošiamieji darbai nustatant potencialių klientų poreikius, užmegztas dialogas su viešojo sektoriaus atstovais dėl galimo bendradarbiavimo sąlygų ir vietinės grandinės įgyvendinimo iššūkių.
Įgyvendinant projektą paaiškėjo, kad svarbus iššūkis yra ir kliento poreikiai bei susiformavusi viešųjų pirkimų praktika, kuri reikalauja atviro dialogo tarp ūkininkų ir viešojo sektoriaus atstovų. Ūkių dalyvavimą viešojo pirkimo konkurse gali riboti itin didelis prekių asortimentas, kuris įtraukia ne tik žemės ūkio produktus. Perkančiosioms institucijoms paprasčiau dirbti su mažiau tiekėjų, todėl jos nenoriai keičia elgseną. Projekto organizacinis modelis leis iš dalies išspręsti šią problemą, apjungiant skirtingos specializacijos ūkius, kurie galės pasiūlyti didesnę produkcijos įvairovę ir garantuoti būtiną produkcijos kiekį.
Vietinių tiekimo grandinių kūrimas taip pat reikalauja ir sisteminio požiūrio į maisto sistemas, įtraukiant mokslo ir viešojo sektoriaus atstovus bei keičiant teisinę aplinką. Aktyvus dialogas tarp potencialių pirkėjų ir jų interesams atstovaujančių institucijų bei ūkininkų galėtų atkreipti dėmesį į taikomų maisto produktams standartų ir kitų reikalavimų pagrįstumą, siekiant sveikos mitybos tikslų, bei pakeisti esamą praktiką, jeigu reikalavimai yra pertekliniai. Kita vertus, vietinės tiekimo grandinės formavimas leidžia iš naujo pažvelgti į valgiaraščius ir sezoninės mitybos taikymą. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų maitinimo organizavimo tvarkos aprašas rekomenduoja sudarant valgiaraščius atsižvelgti į sezoniškumą, pavyzdžiui, keisti raugintų kopūstų sriubą į šviežių kopūstų sriubą arba burokėlių sriubą į šaltibarščius. Praktikoje 15 dienų valgiaraščiai mokyklose dažnai tvirtinami metams. Valgiaraščiai įgalina didesnę priklausomybę nuo importuotos produkcijos, o rekomendacijos teikti prioritetą šviežioms, sezoninėms daržovėms neretai išstumia iš mokyklų valgiaraščių vietoje užaugintą raugintą produkciją ir keičia ją iš kitų šalių atvežtomis daržovėmis. Viešuosius pirkimus vykdančių institucijų valgiaraščių peržiūrėjimas galėtų padidinti vietinės produkcijos paklausą ir formuoti mažiau priklausomas nuo importuojamos žemės ūkio produkcijos maisto sistemas. Tačiau tam tikras importuotų vaisių ir daržovių kiekis turėtų likti.
Vykdomas projektas leis nustatyti svarbiausias Rokiškio savivaldybės problemas, organizuojant trumpąją tiekimo grandinę, kuri sudarys galimybę vietiniams ūkininkams dalyvauti viešuosiuose pirkimuose. Tai sukurs tvaresnę maisto sistemą ir padidins vietinės produkcijos paklausą. Ilgalaikio bendradarbiavimo perspektyva taip pat leis ūkininkams geriau suprasti klientus ir prisitaikyti prie jų poreikių, plečiant savo produkcijos asortimentą.
Nelė Jurkėnaitė, Rasa Melnikienė, Lietuvos socialinių mokslų centras
