Liepos 10-13 d. dviejų pieno ūkių šeimininkai – kretingiškis Jurgis Karazinas ir Vilkaviškio krašto ūkininkas Vilmantas Navickas, lankėsi Slovėnijoje. Ten iš arčiau susipažino su tenykščių pieno ūkių kasdienybe, technologijomis. Ūkininkai pripažįsta, kad Slovėnijoje ūkininkavimo sąlygos nėra tokios palankios kaip Lietuvoje, tačiau slovėnai puikiai išlaikę šeimos ūkių koncepciją: ūkininkai dirba iš kartos į kartą, didelis dėmesys skiriamas trumpajai maisto tiekimo grandinei, dažname ūkyje pienas perdirbamas savarankiškai.
Investuoja į perdirbimą
Slovėnijoje pirmą kartą lankęsis Kretingos r. ūkininkas Jurgis Karazinas sako, kad susipažinti su šio krašto pieno ūkiais buvo neįkainojama patirtis. Kadangi per šalį driekiasi Alpių kalnai, ūkininkavimas ten specifinis, sunkiai prieinamose vietose ūkininkams tenka įdėti nemažai rankų darbo, karvės ganosi stačiose įkalnėse. Jį taip pat maloniai nustebino, kad Slovėnijoje vyrauja šeimos ūkiai. Tiesa, plėsti ūkių galimybių daug nėra, mat žemės įsigijimas šioje šalyje gana sudėtingas: žemė labai brangi, sklypai parduodami itin retai, žemė visur jau įdirbta, apleistų teritorijų nėra.
„Lankėmės keliuose šeimos ūkiuose, viename ūkyje auginama apie 30 karvių, kitame – apie 70, likę ūkiai taip pat nebuvo stambūs. Žiūrint kaip jie kalnuose ūkininkauja, susimąstai, kad mes panašiais įrankiais dirbome prieš 20 metų, tačiau sudėtingo reljefo laukuose su traktoriumi dirbti neįmanoma. Žinoma, pas juos yra ir lygumų, bet tikrai ne tiek, kiek Lietuvoje. Maloniai nustebino tai, kad ten vyrauja šeimos ūkiai, gyvulius prižiūri visa šeima. Buvo tik keli ūkiai, kuriame plušėjo samdomi darbininkai“, – šviežiais kelionės įspūdžiais dalijasi J. Karazinas.
Ūkininkas pastebėjo, kad Slovėnijoje pieno supirkimo kaina yra keliais centais didesnė nei Lietuvoje, tačiau jų gamybos savikaina – didesnė. Dėl to slovėnai didelį dėmesį skiria perdirbimui, ūkiuose gamina sūrius, varškę ir kitus pieno produktus. Tokiu būdu stengiamasi ūkyje sukurti didesnę pridėtinę vertę.
„Labai džiaugiuosi, kad pavyko išvykti, pabendrauti ne tik su slovėnais, bet ir kitų šalių ūkininkais. Susipažinau su Vokietijos, Suomijos ūkininkais, išgirdome kaip ūkininkauja jie, jau teiravosi apie mūsų ūkius“, – kalbėjo J. Karazinas, savo ir tėčio ūkyje bendrai auginantis apie šimtą melžiamų karvių.
Ūkiai – iš kartos į kartą
J. Karazinui kompaniją palaikė ir Vilmantas Navickas iš Vilkaviškio rajono. Jo ūkis mažesnis – jame apie 30 piendavių. Vilmantui Slovėnijoje labiausiai įsiminė tai, kad ūkiai perduodami iš kartos į kartą. „Net baltai pavydu, kad ūkyje dirba visi šeimos nariai nuo vyriausio iki mažiausio. Ten yra likusi ūkininkavimo dvasia, kai ūkis perduodamas naujoms šeimos kartoms. Man, atvažiavusiam iš Suvalkijos lygumų į Slovėniją, kalnų papėdėse matyti ruošiamus pašarus, besiganančias karves kiek neįprasta. Ūkininkauti Lietuvoje nepalyginamai lengviau, o pieno kainos pas mus ir ten labai panašios. Didžiausia pamoką, kurią parsivežiau yra tai, kad grįžęs toliau ūkininkausiu, pas mus tikrai nėra blogos sąlygos dirbti. Pas mus ir klimatas geresnis, ne taip karšta, turime daugiau žemės, o Slovėnijoje tenka spaustis Alpių pašonėje“, – tvirtina ūkininkas iš Vilkaviškio.
V. Navickui taip pat įdomu pasižiūrėti kaip slovėnų pieno ūkių šeimininkai prižiūri veršelius, kaip juos laiko, kuo šeria. Jį nustebino ir tai, kad Lietuvos mastu nedidelis slovėnų ūkis, 60-70 melžiamų karvių, ryžtasi milijoninėms investicijoms. Pasak ūkininko, viename slovėnų ūkyje teko matyti itin pažangias technologijas, robotus. „Tai nėra didelis ūkis, tačiau jis labai pažangus, buvo įdomu jį pamatyti iš arčiau. Pas mus tokio dydžio ūkiai tokioms stambios investicijoms vargu ar ryžtųsi“, – svarstė V. Navickas.
Aplankė dvi šalis
Ūkininkų iš Lietuvos kelionė – Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) ir partnerių iš 14 šalių: Prancūzijos, Danijos, Liuksemburgo, Vengrijos, Jungtinės Karalystės, Belgijos, Ispanijos, Italijos, Suomijos, Lenkijos, Airijos, Vokietijos, Slovėnijos, Nyderlandų projektas „Horizontas2020“ „Atsparumas pienininkystei“ (angl. „Resilience For Dairy“ arba „R4D“).
Anot ŽŪR Kaimo plėtros ir informavimo skyriaus vyr. specialistės, projekto administratorės Viktorijos Bujauskės, projektu siekiama padėti spręsti pieno ūkių tvarumo problemas, su kuriomis susiduria ūkininkai, atsižvelgiant ė ES žaliąjį susitarimą. Be to, projektas puikiai vienija ir skatina net 15 šalių ūkininkų, žemdirbių savivaldos organizacijų, konsultantų, tyrėjų ir mokslininkų bendradarbiavimą, keitimąsi ne tik žiniomis, bet ir praktinėmis patirtimis.
2023 m. kovo 13-16 d. Lietuvos žemės ūkio rūmų pirmininkas dr. Arūnas Svitojus, Lietuvos galvijų veisėjų asociacijos (LGVA) prezidentė Viktorija Švedienė drauge su ūkininkais Egle Bitaityte, Justu Pošiūnu, Jurgiu Karazinu ir Ieva Bitaityte lankėsi Šiaurės Prancūzijoje. Šį kartą projekto dalyviai lankėsi Slovėnijoje, kur aplankė penkis pieno ūkius. Tiek J. Karazinas, tiek V. Navickas aktyviai dalyvauja ir LGVA veikloje. Ūkininkai sako, kad LGVA padėjo ūkyje atlikti genomos tyrimus, supažindino ir padėjo įsidiegti bandos stebėsenos sistemą. „Gaunu daug naujų žinių, bendraujame tikrai nemažai ir su kitais nariais. Pavyzdžiui, dr.Edvardas Gedgaudas, asociacijos direktorius, padėjo atlikti ūkyje genomos tyrimus, jis taip pat padėjo atrinkti geriausią genetinę medžiagą karvių sėklinimui“, – pažymi patenkintas Vilkaviškio krašto pieno ūkio šeimininkas V. Navickas.