Vasario 11 d. Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) organizacijų vadovai susitiko su LR Vyriausybės Ministru Pirmininku Gintautu Palucku ir aptarė aktualius kaimo, žemės ūkio, švietimo, socialinius bei kitus aktualius klausimus.
Susitikime dalyvavo: dr. Arūnas Svitojus, Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmų pirmininkas; Algis Baravykas, Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmų vicepirmininkas; Vytautas Buivydas, Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmų vicepirmininkas; Paulius Andriejavas, Lietuvos daržovių augintojų asociacijos valdybos pirmininkas Donatas Montvila, Lietuvos šiltnamių asociacijos narys; Mindaugas Petkevičius, Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos pirmininkas; Andžej Kulevičius, Šalčininkų rajono žemdirbių asociacijos pirmininkas; Rimantas Čiūtas, Kanapių augintojų, perdirbėjų ir verslo inovatorių asociacijos direktorius; Kristina Švedaitė, Vietos veiklos grupių tinklo pirmininkė; Vitalija Kuliešienė, Lietuvos verslinių sodų asociacijos „Vaisiai ir uogos“ prezidentė; dr. Algis Gaižutis, Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos valdybos pirmininkas; Jonas Kuzminskas, Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų asociacijos „Kooperacijos kelias“ pirmininkas; Algimanta Pabedinskienė, Lietuvos ūkininkių draugijos pirmininkė.
ŽŪR organizacijos aptarė eilę aktualių klausimų:
- Dėl įtakos galios stiprinimo, funkcijų skyrimo formuojant valstybės politiką ir priimant viešųjų reikalų sprendimus, įtraukiant Žemės ūkio rūmus, vadovaujantis XIX-osios Vyriausybės patvirtinta programa. Visose pažangiose Europos Sąjungos šalyse, tokiose kaip Prancūzija, Vokietija, Nyderlandai, Austrija ir kt., egzistuoja stiprios ir įtakingos žemdirbių savivaldos institucijos, kurios aktyviai dalyvauja formuojant nacionalinę žemės ūkio politiką bei įgyvendina valstybės deleguotas funkcijas. Rūmai, kaip ūkininkų ir kaimo gyventojų savivaldos organizacija, atlieka esminį vaidmenį tiek nacionaliniu, tiek ir tarptautiniu mastu, todėl būtina įtvirtinti nuoseklią finansavimo sistemą. Be to, būtina peržiūrėti valstybės institucijų vykdomas nebūdingas funkcijas ir perduoti jas žemdirbių savivaldos organizacijoms;
- Dėl apsirūpinimo vietinės kilmės maistu ir žaliavomis. Lietuva privalo užtikrinti strateginį vietinės kilmės maisto ir žaliavų tiekimą, kuris yra gyvybiškai svarbus šalies ekonominiam stabilumui, maisto saugumui bei kaimo bendruomenių išlikimui. Šalies regionų stiprinimas neatsiejamas nuo vietinių ūkininkų veiklos palaikymo, todėl būtinos tikslinės priemonės, leidžiančios jiems konkuruoti su importine produkcija. Siekiant didesnio vietinės kilmės sveiko maisto prieinamumo, ūkininkų palaikymo, ekonominio stabilumo ir strateginio maisto tiekimo, būtina taikyti efektyvias tikslines priemones, kurios leistų gamintojams konkuruoti su importine produkcija: taikyti lengvatinį pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) tarifą ekologiniams ir pagal nacionalinę kokybės sistemą (NKP) sertifikuotiems produktams; taikyti sumažintą PVM tarifą viešajam sektoriui (ikimokyklinio, švietimo ir ugdymo įstaigoms, valstybei ir savivaldybei pavaldžioms maitinimo įstaigoms), siekiant skatinti regioninę gamybą ir vietos produktų vartojimą; supaprastinti viešųjų pirkimų procedūras vietinei produkcijai, kad smulkūs ir vidutiniai ūkininkai galėtų lengviau tiekti savo produkciją vietos ir valstybės institucijoms; skatinti smulkius, vidutinius šeimos ūkius, siekiant užtikrinti vietinio maisto tiekimo saugumą, mažinti priklausomybę nuo importo bei prisidėti prie regioninės ekonomikos; skatinti vietos gamybos pajėgumus, kad būtų sumažinta priklausomybė nuo importuojamų žaliavų; prioritetą teikti tiems žemės ūkio sektoriams, kurių produkcija nepakankamai apsirūpinama nacionaliniu lygmeniu; paruošti ir įgyvendinti apsirūpinimo baltyminiais pašarais programą, siekiant sumažinti priklausomybę nuo importo, užtikrinti gyvulininkystės sektoriaus stabilumą ir maisto gamybos saugumą; užtikrinti racionalų miškų išteklių panaudojimą, aprūpinant žaliavine mediena statybos, atsinaujinančios energetikos ir šildymo, medienos pramonės ir bioekonomikos sektorius. Papildomas finansavimo šaltinis – apmokestinti nesveikus maisto produktus, tokius kaip: produktai su sočiaisiais riebalais ir transriebalais; palmių aliejaus turintys produktai; cukrumi prisotinti gėrimai ir maisto produktai; greitasis maistas, kurio sudėtyje yra daug perdirbtų, sveikatai nepalankių ingredientų. Šios priemonės ne tik didintų biudžeto pajamas, bet ir skatintų vartotojus rinktis sveikesnius produktus, prisidėtų prie kaimo gyvybingumo didinimo ir mažintų socialinę atskirtį regionuose. Surinktos lėšos būtų nukreiptos į vietinės maisto gamybos skatinimą, kaimo bendruomenių infrastruktūros gerinimą bei žemės ūkio rėmimui;
- Dėl žemės ūkio ir miškų sektorių konkurencingumo bei ekonominio gyvybingumo užtikrinimo. Klimato kaita, biologinės įvairovės išsaugojimas ir aplinkos apsauga tiesiogiai liečia visus ūkininkus ir miškų savininkus. Žemės ūkio ir miškų sektoriai turi išlikti konkurencingais nepaisant vis didėjančių klimato kaitos, aplinkosaugos ir technologinių iššūkių. Būtina operatyviai spręsti konkurencingumą ir ekonominį gyvybingumą ribojančius sunkumus, pvz.: mažinti leidimų išdavimo kliūtis bei aplinkosauginius reikalavimus, varžančius ūkininkavimą miškuose, taip pat ribojančius vandens naudojimą daržų laistymui; supaprastinti augalų apsaugos produktų prieinamumą, kad ūkininkai (vaisių, uogų ir daržovių augintojai) galėtų efektyviau kovoti su esamais bei naujai atsirandančiais kenkėjais; mažinti administracinę naštą, kuri kyla ūkininkams dėl Vieningos gaminių, pakuočių ir atliekų apskaitos informacinės sistemos (GPAIS) naudojimo, kad nebūtų trukdoma plėtoti verslo; didinti lengvatinių paskolų prieinamumą ūkininkams, siekiant skatinti žemės ūkio sektoriaus augimą, palengvinti modernizaciją ir atsparumą ekonominiams iššūkiams; teikti paramą ūkininkaujantiems nederlingose vietovėse, siekiant išlaikyti žemės ūkio veiklą, užkirsti kelią šių teritorijų apleidimui bei skatinti jų ekonominį gyvybingumą; suvienodinti tiesiogines išmokas, siekiant užtikrinti sąžiningą konkurenciją ES lygmeniu, skatinti vienodas verslo sąlygas bei mažinti atotrūkį tarp skirtingų šalių ūkininkų pajamų;
- Dėl Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo tobulinimo. Dabartinis įstatymas, ribojantis 500 ha žemės ūkio paskirties žemės įsigijimą vienam fiziniam asmeniui, nėra efektyvus dėl teisinių spragų, leidžiančių apeiti ribojimus per susijusius juridinius vienetus. Reguliavimas yra neveikiantis, kadangi fiziniai asmenys gali valdyti neribotą kiekį žemės per juridinius asmenis, kuriuose jie turi iki 25 proc. akcijų, taip apeidami įstatymo ribojimus. Atsižvelgiant į tai, siūlome keisti įstatymą, numatant, kad tiek fizinių, tiek su fiziniais asmenimis susijusių juridinių asmenų valdoma žemė būtų sumuojama. Taip pat įvesti papildomas kontrolės priemones, užtikrinančias skaidrumą žemės rinkoje;
- Dėl savanoriško ūkininkų įtraukimo į komendantūrų planavimo sistemą ekstremalių situacijų metu. Ekstremalių situacijų metu, tokių kaip stichinės nelaimės, pandemijos ar kariniai konfliktai, svarbu efektyviai koordinuoti visų turimų resursų panaudojimą. Viena iš strateginių priemonių turėtų būti savanoriškas ūkininkų įtraukimas į komendantūrų planavimo sistemą, kad būtų užtikrintas maisto tiekimas, logistika ir vietos bendruomenių aprūpinimas. Kita svarbi sritis – veiksmingų ir pagrįstų gynybos kontrmobilumo priemonių taikymas;
- Dėl kaimo bendruomenių verslumo (įskaitant socialinį), viešųjų paslaugų perdavimo bei kaimo verslų. Ir toliau skatinti bendruomenių ekonominės veiklos projektus, kurie užtikrina vietos problemų sprendimą. Bendruomenės kuria ekonomines veiklas, paslaugas, kurių trūksta gyvenamojoje teritorijoje (dienos centrai, kitos socialinės ir kultūrinės paslaugos bei pan.). Atkreiptinas dėmesys, kad LEADER metodu („iš apačios į viršų“) per Vietos veiklos grupes galėtų būti finansuojamos kaimo bendruomenės ir kaimo verslai ne tik iš Žemės ūkio fondo, bet ir kitų fondų (socialinio, regioninio ir kt.), taip sukuriant daugiafondes kaimo teritorijų vietos plėtros strategijas. Tokiu būdu būtų skatinama alternatyvių žemės ūkio veikla, tautinis paveldas, ūkininkavimo populiarinimas, socialinių problemų sprendimo mechanizmai vietos lygmeniu ir kartų atsinaujinimas kaime;
- Mokymosi visą gyvenimą principų įgyvendinimas ir žemdirbių bei kaimo gyventojų konsultavimo sistema. Būtina sukurti funkcionuojančią, patogią žemės ūkio sektoriaus ir kaimo gyventojų suaugusiųjų mokymosi visą gyvenimą sistemą, įtraukiant socialinius partnerius į mokymosi poreikio formavimą; skatinti žemės ūkio veiklos subjektus ir kaimo gyventojus mokytis per finansines paskatas ir galimybes suderinti įsipareigojimus (pvz. tiesioginių išmokų sistemą, vadovaujantis ES pažangiomis praktikomis); įteisinti socialinių partnerių veiklą mokymosi visą gyvenimą procesuose; įtraukti socialinius partnerius į profesinio rengimo ir tęstinio mokymosi procesus. Jų dalyvavimas turėtų būti teisiškai apibrėžtas; diegti naujoves į mokymą ir mokymąsi, siekiant Bendrosios žemės ūkio politikos (toliau – BŽŪP) tikslų įgyvendinimo; sukurti darbdavių motyvavimo/skatinimo sistemą, kuri pasitarnautų spartesniam ir aktyviam darbdavių įsitraukimui į suaugusiųjų ir pirminio praktinio mokymo procesą realioje darbo vietoje. Europos Komisijos rekomendacijose dėl Lietuvos BŽŪP strategijos plano pažymima, kad Lietuvos Žemės ūkio žinių ir inovacijų sistema (toliau – ŽŪŽIS) dėl nepakankamos dalyvaujančių subjektų sąveikos yra susiskaldžiusi, fragmentuota ir nepakankamai nukreipta į ūkininkų poreikius. Todėl būtina didinti Lietuvos ŽŪŽIS integraciją ir bendrus veiklos rezultatus, geriau integruojant informaciją, žinias, rekomendacijas, inovacijas ir mokslinius tyrimus, kad būtų skatinamas žinių plėtojimas ir sklaida tarp jos dalyvių (visų pirma ūkininkų, konsultantų, mokslininkų). Šiandien tik apie 5-7 proc. žemės ūkio veiklos subjektų turi galimybę pasinaudoti konsultavimo paslaugomis, kadangi finansinių instrumentų stoka ir/arba ribotas biudžetas netenkina sektoriaus poreikių. Visiems žemės ūkio veiklos subjektams turi būti užtikrintos konsultacinės priemonės, kadangi nuo to tiesiogiai priklauso BŽŪP tikslų ir priemonių įgyvendinimas. BŽŪP įgyvendinimo planuose tikslinga numatyti keitimosi žiniomis intervencijas (paramos priemones) ir informacijos sklaidą. Tarp jų yra tikslinga demonstracinė veikla ūkiuose, skatinanti sąveiką tarp ŽŪŽIS dalyvių, keistis ūkininkavimo praktikomis/ žiniomis vieniems su kitais (angl. peer-to-peer). Tikslinga taikyti pažangiose ES šalyse populiarias intervencijas: konsultantų, ūkininkų ir kitų kaimo plėtros dalyvių mokymus; galimybes konsultantams išvykti į mokymus užsienyje; ūkininkų diskusijų grupės ir pan. Konsultavimo sistemos vaidmenį praplėsti ir patobulinti galėtų aktyvus šakinių, profesinių asociacijų įtraukimas, kuris būtų įteisintas per paramos įrankius;
- Socialiniai, užimtumo, moters vaidmens kaime ir ūkyje klausimai. Šalies regionų (ypatingai kaimiškų teritorijų, nutolusių nuo didžiųjų miestų) socialinės raidos netolygumai iššaukia akivaizdžius situacijos darbo rinkoje skirtumus tarp miesto ir kaimo. Mažėjant gyventojų skaičiui kaime, sunyko šių teritorijų socialinė infrastruktūra (sveikatos, švietimo, mokslo, kultūros, teisinės ir finansinės paslaugos, socialinės paslaugos, viešasis transportas ir pan.) ir susiformavo nepalankios integracijos į darbo rinką galimybės. Itin žemas 20–64 metų amžiaus gyventojų užimtumo lygis bei didelis užimtumo skirtumas tarp socialinių grupių (moterys, jaunimas) suponuoja daug ir įvairių socialinių problemų (priklausomybės, smurtas, nelegalus darbas, nusikalstama veika ir pan.) kaime. Todėl savivaldai, prisiimant lyderystę kartu su Užimtumo tarnyba, verslininkais, žemės ūkio, NVO sektoriaus atstovais, turėtų būti formuojamas kompleksinis ir individualizuotas paslaugų paketas kiekvienam „užribyje“ (be darbo, kvalifikacijos ir kitų kompetencijų, įgūdžių) atsidūrusiam asmeniui. Savivaldybių viešojo transporto paslaugų (tinklo) tobulinimas. Pavyzdžiui, kaime gyvenančių asmenų mobilumo galimybių sumažėjimas didžiąja dalimi tiesiogiai susijęs su integracijos į darbo rinką, mokymosi, savirealizacijos, motyvacijos pokyčiams ir psichologinės sveikatos sėkmingu klausimų sprendimu. Savivaldybių Užimtumo didinimo programas tobulinti galima skiriant didesnį vaidmenį ir paskatas vietos darbdaviams (įvairūs verslo ir žemės ūkio sektoriai) asmens integracijai į darbo rinką, įskaitant perkvalifikavimą ar naujos profesijos įgijimą darbo vietoje. Socialinių verslų kūrimo skatinimo programa vietos lygmeniu. Pavyzdžiui, suteikiant lengvatinėmis sąlygomis naudotis kaimuose esančiais nenaudojamais pastatais ir kita infrastruktūra, reikalinga plėtoti socialinį verslą. Kaimo moterų ekonominio, švietimo ir socialinio potencialo individualizuotas įgalinimas. Nutolusiųjų kaimiškųjų teritorijų darbingo amžiaus moterų užimtumo lygis yra žemas dėl įvairių priežasčių: aktyvumo stoka, sumenkusi savivertė, pažeidžiama aplinka, mobilumas, įgūdžių ir kompetencijų ribotumas ir pan. Kaip vienas iš pavyzdžių, kelyje į kaimo moterų įgalinimą vietos lygmeniu, gali būti suteikimas galimybių į individualizuotą mokymo/si programą ir lengvesnę integraciją į darbo rinką. Pavyzdžiui, teikimas trumpalaikių paslaugų socialiai pažeidžiamos grupėms (senoliams, neįgaliesiems, vaikams), galėtų būti kaip viena iš ekonominio įgalinimo opcijų vietos lygmeniu, sprendžiant mobilumo problemą (neišvykstant iš gyvenamosios vietos).