Kovo 29 dieną Lietuvos ūkininkių draugijos (LŪD) Eičiūnų skyriaus narės rinkosi į verbų rišimo popietę. Šią popietę organizavo Lietuvos ūkininkių draugijos Eičiūnų skyriaus pirmininkė Dalia Jusienė ir Žemės ūkio rūmų Savivaldos organizatorė Alytaus rajone Stasė Ankštutienė.
Lietuvos ūkininkių draugijos ilgametės narės džiaugėsi, kad popietėje dalyvavo ir jaunimas, kuris noriai ir su dideliu žingeidumu mokėsi verbų rišimo.
Kantraus darbo rezultatus LŪD narės aptarė prie arbatos puodelio ir sutarė, kad artimiausiu metu organizuos margučių marginimo popietę.
Verbų kompozicijos labai priklauso nuo augalų spalvos. Iki 20 amžiaus pradžios dažniausiai buvo naudojami natūralių spalvų nedažyti augalai. Vėliau pradėta naudoti anilino dažai. Augalai į dažus merkiami surišti kuokšteliais ir išdžiovinami. Vienoje verboje tradiciškai buvo derinamos dvi spalvos: raudona ir geltona; raudona ir balta, o kartais labai drąsiai net kelios kontrastingos, tokios kaip raudona, violetinė, žalia, balta ar pilkšva. Prie 30-60 cm ilgio lazdyno lazdelės pririšami natūralūs bei dažyti įvairiaspalviai augalai.
Rišant verbas naudojami paprasti įrankiai: peilis ir žirklės. Rišti pradedama nuo viršūnės. Viršūnės ilgis ir storis įvairių rišėjų skirtingas. Augalų kuokšteliai dedami aplinkui stiebelį ir vyniojant siūlą pritvirtinami. Suformavus viršūnę, prie jo guldomi žiedai ir renkamas raštas.
Pagal formą verbos skirstomos: volelinės (dar vadinamos kiliminėmis), rykštelinės, plokščiosios ir vainikinės.
Nors verbų rišimo būdų nėra daug, pačios verbos yra labai įvairios. Tai priklauso nuo rišėjos charakterio, įgūdžių, turimų augalų įvairovės. Vienais metais didesnę paklausą turi ryškesnių spalvų, kitais – švelnesnių spalvų verbos.
Verbos yra labiausiai kintanti tautodailės rūšis. Šie liaudies meno dirbiniai darosi vis populiaresni tiek Lietuvoj, tiek už jos ribų. Kaip suvenyrai labai vertinamos įvairių šalių turistų.