Šį antradienį Žemės ūkio ministerijoje posėdžiavo Pieno taryba. Priminsime, kad į jos sudėtį yra įtraukti LR Žemės ūkio rūmų narių – LŽŪKA „Kooperacijos kelias“ bei Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijos – atstovai. Posėdį atidžiai stebėjo LR ŽŪR direktorius Sigitas Dimaitis. Dienotvarkės tema ypač aktuali – vadinamasis Pieno įstatymas, pagal kurį pieno sektorius gyveno nuo krizinių 2015 metų rugpjūčio. Tačiau kaip paaiškėjo šį pavasarį, kai kurios šio teisės akto nuostatos prieštarauja LR Konstitucijai bei Europos reglamentui.
Atsivijo pieno krizės sprendimai
Pieno sektoriui kriziniais 2015 metų birželį priimtas ir dar tų pačių metų gruodį koreguotas Ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas (Pieno įstatymas) ekspertams ir pieno sektoriaus dalyviams iškart kėlė didelių abejonių.
Grupė Seimo narių 2016 metų birželio 29 d. kreipėsi į Konstitucinį Teismą (KT) su prašymu ištirti, kad šio įstatymo nuostatos neprieštarauja Konstitucijai – nevaržoma ūkio subjektų laisvė ir iniciatyva, valstybė tinkamai reguliuoja ūkinę veiklą.
Bylą nagrinėjantis KT savo ruožtu 2017 metų gruodį kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo.
Šių metų kovo pradžioje Lietuvą pasiekė Europos Sąjungos Teisingumo teismo generalinio advokato Michalo Bobeko išvada. Joje teigiama, kad Lietuvoje galiojančio įstatymo nuostatos prieštarauja ES reglamentui dėl bendro žemės ūkio produktų rinkų organizavimo: riboja sutarties šalių laisvę derėtis, nes už tos pačios kokybės ir sudėties žalią pieną draudžiama mokėti skirtingas kainas tos pačios grupės gamintojams, sugrupuotiems pagal parduodamo pieno kiekį. Be to, kaip pažymima šioje išvadoje, šalių teises varžo draudimas nepagrįstai mažinti žalio pieno pirkimo kainą; ją mažinant daugiau negu 3 proc. būtinas kompetentingos institucijos leidimas.
Galutinį sprendimą dar turi priimti KT, tačiau ŽŪM veikti suskato nedelsdama. Dėl galimų sprendimų Pieno taryba diskutavo jau kovo antrojoje pusėje, o dabar aptarimui buvo pateiktas preliminarus teisės akto pataisos projektas.
Ar būtinas toks įstatymas apskritai?
Perdirbėjai svarsto, kad Pieno įstatymas apskritai nereikalingas, gamintojų ir perdirbėjų, supirkėjų santykiams veikiau kenkia, o ne naudos teikia. Esą to nėra nei Estijoje, nei Latvijoje ar Lenkijoje. (Vis dėlto dera pastebėti, kad nacionalines nesąžiningos prekybos praktikos taisykles įsivedė jau dvidešimt ES valstybių narių.) Esą pakanka Pieno supirkimo taisyklių, o naujai iškylančias aplinkybes operatyviai aptarti Pieno taryboje, sureguliuoti žemės ūkio ministro įsakymu.
Žemės ūkio viceministrė Ausma Miškinienė, kuri Pieno tarybos posėdžiui vadovavo paskutinį kartą, remdamasi teisininkų nuomone, patikino, jog įstatymo lygiu santykiai pieno sektoriuje turėtų būti reguliuojami. Tai teisinis pagrindas rinkos skaidrumui užtikrinti, supirkimo kainoms viešinti.
Liberalesnio teisės akto juodraštis
Kuriamomis įstatymo pataisomis siekiama sukurti stabilesnes veiklos sąlygas rinkos dalyviams, didinti pieno rinkos skaidrumą.
Siūloma atsisakyti trijų dabar galiojančių nuostatų, kurios prieštarauja Europos reglamentui: pieno pardavėjų skirstymo į grupes; reikalavimo mokėti vienodą kainą tai pačiai grupei priskirtiems pieno pardavėjams ir reikalavimo nepagrįstai mažinti žalio pieno pirkimo kainą bei pagrįsti pieno pirkimo kainos mažinimą, jei kaina mažinama daugiau nei 3 proc.
Pagal Europos reglamentą, dėl pardavimo kainos turi būti „deramasi laisvai“. Taigi derybų sąlygą siūloma įtraukti į pataisą: „Žalio pieno pirkimo kaina žalio pieno pirkėjo ir žalio pieno pardavėjo bendru sutarimu turi būti nustatoma derantis laisvai dėl žalio pieno pirkimo kainos dydžio ir /ar kainos apskaičiavimo veiksnių“.
Preliminariame teisės akto projekte siūloma palikti priemokas (už pagrindinius kokybės reikalavimus viršijančius žalio pieno kokybės rodiklius) ir priedus, tačiau sąlygos pardavėjui turi būti iš anksto žinomos. Priemokos ir priedai galėtų būti mokami tik už specifinį požymį, o ne sudaryti didžiąją kainos dalį kaip dabar.
Nuoskaitų už prastesnę kokybę sąlygos liktų kaip dabar galiojančiose Pieno supirkimo taisyklėse.
Svarstymui pateiktame projekte atskiru straipsniu aptariami ūkio subjektams draudžiami atlikti nesąžiningi veiksmai perkant ir parduodant žalią pieną (privalu sudaryti rašytinę sutartį, jos nevalia vienašališkai nutraukti ar pakeisti, būtina apie ketinimus pranešti ne vėliau kaip prieš 30 d. ir kt.).
Naujovė – atskiru straipsniu aptariamos žalio pieno rinkos skaidrumo užtikrinimo priemonės, įpareigojančios pirkėjus teikti informaciją, numatančios viešai skelbti vidutines žalio pieno pirkimo kainas pagal kiekvieną žalio pieno pirkėją bei priemokų ir priedų taikymo sistemą.
Viena kaina – ar tai realu?
Vidutinių pieno ūkių asociacijos valdybos narė Renata Vilimienė išreiškė lūkestį, kad Lietuvoje pieno gamintojams turėtų būti mokama viena kaina – tiek mažiems, tiek dideliems ūkiams.
Iki šiol smulkiesiems ir vidutiniams gamintojams taikytos pieno supirkimo kainos palyginti su didžiaisiais gamintojais, kaip pripažįsta ekspertai, yra diskriminacinės. Didieji pieno perdirbėjai, valdantys didžiąją superkamo pieno rinkos dalį, turi beveik neribotą ekonominę galią diktuoti kainas. Tokios sąlygos lemia laipsnišką silpnųjų rinkos dalyvių išstūmimą, tai objektyviai naudinga didžiajam supirkėjui, kuriam pieno supirkimas iš didelių pieno gamintojų užtikrina stabilesnį pelną.
Esamų rinkos „žaidimo taisyklių“ efektas matyti iš naujausių VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro Pieno apskaitos informacinės sistemos duomenų: pieną parduodančių gamintojų skaičius per metus sumažėjo 11,2 proc., labiausiai iš ūkių, kurie laiko 1–5 ir 6–14 karvių.
Į labiau pažeidžiamų gamintojų pusę stoja ir Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto tyrėjas Albertas Gapšys. Pasak jo, vienodą pieno supirkimo kainą rengiasi įsivesti prancūzai.
„Žemdirbių pienas – jūsų, perdirbėjų, duona, – kreipėsi jis į perdirbimo įmonių vadovus. – Kertate šaką, ant kurios sėdite. Dabar situacija geresnė, apie 12 proc. kainos skirtumas, bet ar ilgai? Pieno kaina turėtų būti vienoda…“ Pieno tarybai tyrėjas pasiūlė didesnį dėmesį atkreipti į logistiką – kokią jai tenka pieno supirkimo kainos dalis. Patyrinėjus galėtų paaiškėti įdomių dalykų!
Perdirbėjai pateikia savo aritmetiką. Pastebi, kad tiesiogiai iš smulkiųjų gamintojų, per pieno supirkimo punktus, superka tik apie dešimtadalį pieno. Šių punktų skaičius nuolat mažėja. Pasak supirkėjų, pieno sektorius nėra socialinis projektas.