Ekologinės gamybos ūkiuose vyksta aktyvi migracija. Dešimtmetį ir ilgiau ekologiškai ūkininkavę žemdirbiai grįžta prie chemizuotos veiklos. Ši tendencija jau kuris laikas neramina žemės ūkio specialistus, kurie įspėja – jei Lietuva neužaugins savos ekologiškos produkcijos – nišas užpildys įvežtinė. Kodėl iš ekologinės gamybos traukėsi ūkiai ir ką daryti, kad ūkiai būtų motyvuoti pasilikti ekologiniame sektoriuje? Apie tai kalbame su dr. Edita Karbauskiene, Žemės ūkio rūmų konsultante – eksperte.
Kokias tendencijas šiandieną matote ekologinių ūkių sektoriuje? Ar tiesa, kad ekologiniai ūkiai jau kuris laikas stambėja?
Taip, iš ekologinių ūkių sertifikavimo rezultatų matyti, kad ekologinių ūkio vidutinis dydis yra 102 ha ir galima teigti, kad ekologiniai ūkiai eina stambėjimo linkme. Vis dėlto, didžioji dalis ekologinių ūkių pas mus yra iki 30 ha. Ekologinių ūkių dydį formuoja rinka ir paramos sąlygos. Jei paramos ir rinkos sąlygos smulkiam ūkiui būtų sudarytos palankesnės (efektyviau įveiklinti trumpųjų grandinių ir kooperuota veikla, mokestinės lengvatos, parama perdirbimui ir ekologinio ūkio modernizavimui, viešieji pirkimai ekologiškai produkcijai ir kt. ), manau, kad dominuotų smulkūs ir vidutiniai ūkiai Lietuvoje.
Ekologinės gamybos ūkiuose vyksta migracija, ekologiškai ūkininkavę dešimtmetį ir daugiau, grįžta prie chemizuotos veiklos ir ši tendencija neramina, nes arti 20 000 ha jau pasitraukė iš ekologinės gamybos nuo šių metų pasėlių deklaravimo pradžios. Ar išėjusius plotus kompensuosime naujais? Kokie ūkiai ir kokią produkciją gaminantys migruos iš chemizuoto į ekologinę gamybą, klausimas į kurį sulauksime atsakymo tik po pasėlių deklaravimo. Tačiau į tai turi sureaguoti valstybės politikos formuotojai ir vartotojai, nes jų pinigais yra palaikomas sektorius ir sprendžiami visuomenės aplinkosauginiai gerovės klausimai. Manau, kad pirmiausiai turime būti suinteresuoti išlaikyti tuos ūkininkus, kurie rinkosi ekologinės gamybos kelią ir kurį mes palaikėme mokėdami kompensacines išmokas. Priežasčių lemiančių ūkių pasitraukimą ne viena – naujo BŽŪP laikotarpio iššūkiai, naujų aplinkosauginių priemonių ir išmokų pasiūla; ekologiškos produkcijos poreikio ir kainų rinkoje nepastovumas, ekologinio ūkininkavimo taisyklių ir už jų nesilaikymą neatitikčių taikymo griežtėjimas ir kt. Tikslai ES ir Lietuvos ekologinių žemėnaudų plėtrai iškelti ambicingi, tačiau jiems pasiekti reikia viso komplekso priemonių ir nuoseklaus jų įgyvendinimo plano. Visos ES šalys, išskyrus Lietuvą ir Graikiją, turi parengusios ekologinio žemės ūkio plėtros veiksmų planus. Gal atrodo, kad popierinis planavimas neturi reikšmės, tačiau daugiasektorinis įtraukimas į veiksmų plano rengimą, o vėliau į jo įgyvendinimą, manau turi prasmės.
Atėjus į prekybos centrą ir apsidairius ekologinių prekių lentynose matome, kad šio segmento produktai yra gana brangūs. Net didieji ekologiniai ūkiai, kurie pagamina didelius kiekius produkcijos, nepateikia rinkai pigesnių produktų. Kodėl tarp ekologiškų ir įprastinės gamybos produktų vis dar yra tokios didelės žirklės?
Prekybos centruose ar specializuotuose parduotuvėse didžiuosiuose šalies miestuose kainos visada bus aukštesnės nei perkant produkciją tiesiai iš ūkio. Trumposios tiekimo grandinės naudingos ne tik ūkiui, bet ir pirkėjui. Tiesą pasakius, manau, kad ekologiškų produktų kaina turėtų būti mažesnė nei įprastinių. Reikia suprasti, kad vartotojai pirkdami chemizuotą produkciją tarsi išleidžia mažiau, tačiau visuomenė vėliau už tai labai brangiai sumoka per kitas sritis: sveikatos, aplinkosauginį ir kitus sektorius. Jei pripažįstame, kad rūkymas, alkoholis kenkia sveikatai, tai manau analogiškai turime pripažinti, kad ir produkcija užauginta naudojant cheminės pramonės gaminamas mineralines sintetines trąšas ir pesticidus, yra viena iš priežasčių blogos aplinkos ir žmogaus sveikatos. Pigus maistas atsiliepia sveikatai, o intensyvi žemdirbystė taip pat prisideda prie klimato kaitos, kurios padarinius bandome švelninti mesdami dideles investicijas. Tai yra chemizuotos produkcijos kaina, kurią mokame, tačiau svarbu tai, kad tai nėra įskaičiuota į įprastinės produkcijos kainą. Ekologiškos produkcijos kainos sumažės augant gamybai, pasiūlai, vartojimui ir vartotojų ekologiniam sąmoningumui.
Visi suprantame, kad ekologinius ūkius skatinti būtina. Tačiau kodėl jiems tik nenorom keliama išmoka už ekologinę gamybą?
Taip, parama ekologiniams ūkiams auga lėtai. Pavyzdžiui, javus ekologiškai auginantiems ūkininkams 2015–2022 m. laikotarpiu buvo mokama 218 Eur/ha, o laikotarpiui nuo 2023 iki 2027 m. paskaičiuota kompensacinė išmoka tik 21 euru didesnė (239 Eur/ha). Kompensacinės išmokos ekologiškai ūkininkaujantiems net yra mažesnės nei paskaičiuotos įprastinės gamybos ūkiams dalyvaujantiems nesertifikuojamoje aplinkosauginėje veikloje. Palyginimui, dalyvaujantys aplinkosauginėje veikloje „Dirvožemio apsauga“ už baltyminių augalų auginimą gali pretenduoti į 250 Eur/ha paramą, kurią gaunant nereikia ūkio sertifikuoti. Už sertifikuotą ekologiškai išauginamus žirnius kompensuojama 239 Eur/ha, o už nesertifikuojamus, įprastinės gamybos ūkiuose – 250 Eur/ha? Natūralu, kad ekologiškai ūkininkaujantys matydami palankesnes sąlygas dalyvauti ir gauti didesnes kompensacines išmokas renkasi kitas tęstines KPP 2014-2027 m. ar Lietuvos strateginio plano ekologinės sistemos veiklas ir taip tęs prisidėjimą aplinkosauginiams tikslams pasiekti.
Ekologiniai ūkiai nori prisidėti prie papildomų aplinkosauginių reikalavimų įgyvendinimo, tačiau ŽŪM riboja dalyvavimą aplinkosauginėse gamybinėse veiklose ariamoje žemėje iki 2, o įprastinės gamybos ūkiams ribojamo maksimumo nėra. Ekologiniai ūkiai nori prisidėti prie gyvūnų gerovės reikalavimų, kurie yra aukštesni nei ekologinės gamybos taisyklėse, bet anot ministerijos specialistų tai yra paramos dubliavimas. Ūkininkai įvertina kiekvieną eurą gaunamą už papildomus aplinkosauginius reikalavimus ir renkasi bei skaičiuoja. Jei įprastinės gamybos ūkis gali dalyvauti įvairesnėse aplinkosauginėse veiklose ir už ploto vienetą gauti daugiau nei ekologinis ūkis ir būti mažiau kontroliuojamas, nėra motyvacijos tęsti. Juk žemės ūkis – verslas, visi gamintojai skaičiuoja. Būti ar nebūti ekologinėje gamyboje lemia ne tik sunkiai prognozuojami orai, besikeičiantis klimatas su visomis šio reiškinio pasekmėmis, bet ir politiniai sprendimai.
Jeigu ūkiai toli nuo aplinkosauginių reikalavimų nepabėga, gal ir nieko baisaus, kad ekologinėje gamyboje ūkininkų lieka mažiau?
Mes netenkame sertifikuotų žemėnaudų, ekologiškos produkcijos, kuri galėtų cirkuliuoti mūsų rinkoje, net ir prisiėmus aplinkosauginius reikalavimus, jie nebus tokie aukšti kaip ekologinėje gamyboje t. y. bus naudojami pesticidai ir mineralinės sintetinės trąšos, įprastiniai pašarai ir kt. Visuomenės pinigai išleisti visuomenės aplinkosauginei gerovei užtikrinti tampa trumpalaikiais ir vėl reikia generuoti naujas lėšas į naujus ūkio subjektus. Svarbu išlaikyti kritinį daugiarūšės ekologiškos produkcijos kiekį šalyje, kad būtų galima vystyti perdirbimą, užtikrinti tiekimo į viešojo maitinimo sektorių kiekius ir asortimentą. Dešimtys tūkstančių sertifikuotų ekologinių žemėnaudų pasitraukusių iš gamybos bus kompensuojama ekologiško produkcijos statuso produkcija naujuose ekologiniuose ūkiuose tik po 2-3 metų. Jei Lietuva neužaugins savos ekologiškos produkcijos, ją užaugins ir nišas užpildys įvežtinė, juk pavyzdžiui Estijoje ekologinių žemėnaudų arti 25 proc., Latvijoje arti 20 proc., Lietuvoje truputį per 9 proc.
Kokius sudėtumėte pagrindinius akcentus tam, kad ekologiniai ūkiai būtų motyvuoti likti ekologiniame sektoriuje, o tie, kurie svarsto prisijungti prie ekologinės gamybos tai galiausiai padarytų? Ar mums reikėtų peržiūrėti ekologinio ūkininkavimo taisykles ar peržiūrėti paramos skirstymo metodiką? O gal reikalingi politiniai sprendimai?
Manau, kad akcentai būtų keli.
- Pirmas – ūkiai turi aiškiai įsivertinti ilgalaikėje ekologinio ūkininkavimo perspektyvoje, kokiomis priemonėmis jie ekonomiškai išliktų gyvybingi ir į tai investuoti.
- Antras – motyvaciją padidintų supaprastintas, o ne kaip šiais metais ypatingai apsunkintas kompensacinių išmokų ekologiškai ūkininkaujantiems teikimo mechanizmas ir kompensacinių išmokų indeksavimas. Kalbame apie paramos gavimo supaprastinimą, o vertinant šių metų paramos taisykles – yra kaip niekad sudėtingai. Todėl reikalingas tolimesnis visų – ūkininkų ir institucijų – bendradarbiavimas keičiant taisykles. Ekologiniam sektoriui reikia ne tik kompensacinių išmokų, bet investicinių palankesnių instrumentų ne tik prioritetiniais balais, bet ir tikslinėmis investicinėmis kryptimis į ekologinės gamybos technologinius elementus (pavyzdžiui, tvartų rekonstrukcijas, specializuotą techniką ir kt.).
- Trečia – esant sudėtingam naujų reikalavimų paketui, svarbu, kad ūkininkai nenukentėtų taikant jiems sankcijas dėl „netobulų“ taisyklių taikymo.
- Ketvirta – ekologinio žemės ūkio stabilumo neišlaikysime, o juo labiau plėtros, jei bus tik politikų kalbose, o ne darbuose. Politinio prioriteto ekologinei gamybai pasigendama visuose sektoriuose – žemės ūkio, sveikatos, aplinkosaugos, švietimo ir kt.
Taip pat komplekso priemonių – technologinių žinių ir jų taikymo siekiant užauginti didesnius ir geresnės kokybės produkcijos kiekius (neišnaudotas potencialas), mokslo institucijų žmogiškųjų išteklių skyrimo ekologinio žemės ūkio sektoriaus inovacijoms kurti ir diegti gamyboje (Lietuvoje tik fragmentinis darbas, nėra nuoseklumo, komandos, bandymų stotys vykdę ekologinės gamybos tyrimus uždarytos arba nutraukę ekologinę sertifikuojamą veiklą; praktiškai visai nėra jokios paramos iš mokslo ekologinei daržininkystei ir sodininkystei; ekologinės gyvulininkystės tyrimų sektoriuje visiškas štilis), spartesnio ekologiškos vidaus rinkos formavimo kooperuojant augintojus, perdirbėjus ir vartotojus, valstybės politinio prisidėjimo ne tik kalbomis bet ir veiksmais keičiant ekologiškai produkcijai mokestinę sistemą, suintensyvinant žaliuosius pirkimus ekologiškiems produktams.
Taip pat svarbu, kad šalyje atsirastų daugiau įmonių, superkančių ekologišką žaliavą ir ją perdirbtų. Norėtųsi, kad ekologinis sektorius būtų išlaikomas ne išmokomis, o ekologiniai ūkiai plėstųsi rinkos pagrindu. Kol kas ekologiškos produkcijos perdirbtos Lietuvos ūkiuose ar perdirbimo įmonėse mūsų vidaus rinkoje yra mažai, o atvežtinė ekologiška produkcija, natūralu, kad vartotojui kainuoja brangiau.