Vilniuje, Lietuvos mokslų akademijoje, sausio 16 d. surengtame forume „Kaip išsaugoti Europą?“ dalyvavo ir pranešimą skaitė Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) pirmininkas dr. Arūnas Svitojus.
Forume pranešimus skaitė bei diskusijose dalyvavo ir Vilniaus universiteto docentai: dr. Mindaugas Stoškus, prof. Vytautas Radžvilas, Vytautas Sinica, Lietuvos kultūros tyrimų instituto dr. Vytautas Rubavičius ir kt.
Gerbiamas ŽŪR pirmininke, Vilniaus forumo pavadinimas skamba labai grėsmingai. Ar tikrai pasiekėme tokią ribą, kai tenka diskutuoti apie Europos žemyno (ne tik Europos Sąjungos) išlikimą?
Simboliška, kad Vilniaus forumas įvyko Anglijoje dėl Brexit pasiekus įtampos kulminaciją. Yra ir kitų pavojų. Štai mes manėme, kad Europa jau atsikratė marksizmo bacilų, o paaiškėjo, kad plinta jo atmaina – civilizaciją žlugdantis naujasis marksizmas, kuriam pirmiausia pasiduoda senosios Europos šalys. Todėl Vilniaus forume ir buvo diskutuojama, kaip elgtis krikščioniškos civilizacijos lopšiui Europai, kuri labai nukenčia dėl atvirumo.
Nors žiūrėdami į žemėlapį sakome, kad Lietuva yra Europos centre, tačiau civilizacijos prasme esame žemyno pakraštys. Kada iki mūsų atsiris jūsų paminėtų pavojų banga, o gal jos išvengsime?
Dabartinis pasaulis yra globalus, visi su visais susiję, taigi pasekmes pajausime visi. Kodėl kilo Brexit? Viena iš pagrindinių priežasčių – anglai tikisi išvengti Europai kylančių grėsmių ir pirmiausia – gyventojų iš kitų žemynų migracijos. Tik laikinai migracija mums nekelia problemų. Augant pragyvenimo lygiui ir jeigu išsilaikys dabartinės demografinės tendencijos, pavojai dėl gyventojų imigracijos iškils ir Lietuvai.
Lietuvoje palyginti didokas nedarbo lygis, tačiau tuo pat metu trūksta darbuotojų tiek miestuose, tiek žemės ūkio sektoriuje.
Taip, reikės ieškoti kompromisų tarp siekio neprarasti tautinės valstybės ir tapti ekonomiškai stipria valstybe, taigi priimti į darbo rinką imigrantus. Jeigu siektume tik ekonominės naudos, tai Europos šalys prarastų savo veidą. Abejoju ar tai būtų geras pasirinkimas.
Jūs skaitėte pranešimą „Kokia ES žemės ūkio politika reikalinga Lietuvai?“
Žemės ūkio sektorių veikia tos pačios bėdos. Štai 2016 m., palyginus su 2010 m., daugiausia sumažėjo ( net 41,4 proc.) ūkių, kuriuos valdė nuo 35 iki 44 m. amžiaus žmonės. Taigi iš rinkos pasitraukė aktyviausi ir turėję jėgų ūkininkauti. 2003 – aisiais ūkiuose dar dirbo 545 tūkst. darbuotojų, o 2016 m. liko tik 257 tūkst., o iš viso gyventojų skaičius kaimuose nuo 1,134 mln. 2004 m. sumažėjo iki 924 tūkst. 2018 m. Jeigu tendencijos nepakeisime, tai 2030 – aisiais kaimuose gyvens tik 800 tūkst. gyventojų.
Ar turite receptą ligai išgydyti?
Nereikia išradinėti dviračio – naudokimės Austrijos, Vengrijos ir kaimyninės Lenkijos patirtimi. Manau, turime aukštos kvalifikacijos mokslininkus Lietuvos agrarinės ekonomikos institute, kurie sugeba apdoroti šiais laikais ne taip lengvai surenkamą informaciją ir pateikti išvadas. Ką kaime praradome, to jau nesugrąžinsime, tačiau galime ir privalome išlaikyti nors dabar esančias darbo vietas. Pirmiausia kalbu apie paramą gyvybingiems smulkiesiems ir ypač vidutiniams ūkiams. Neleiskime jiems žlugti. Kaip tai pasiekti? Manau, tiesiausias kelias gali būti nubrėžtas dabar baigiamoje rengti Baltojoje knygoje, kurioje numatyta kaimo ir žemės ūkio ateitis iki 2030 – ųjų. Tiesa, Žemės ūkio rūmai šio dokumento projektą kritikavo, paprašėme jį patobulinti, patys teikėme ir dar teikiame pasiūlymus. Jeigu Baltosios knygos rengėjai į mūsų pasiūlymus atsižvelgs, tai tikiuosi, kad turėsime svarbų dokumentą.
