Česlovas TALLAT- KELPŠA, Lietuvos žvėrelių augintojų asociacijos (LŽAA) vadovas, ŽŪR Tarybos narys:
„Karantinas smogė žvėrelių augintojams. Pirmiausia – laikinai sustabdyti kailių pardavimo aukcionai. Taigi mes, augintojai, nebeparduodame kailių, nebegauname nė cento, pradeda trūkti apyvartinių lėšų, kurios būtinos, norint auginti žvėrelius. Ankstesniais metais kovo pabaigoje mes būdavome pardavę 30-40 praėjusių metų produkcijos. Šįmet nepardavėme nė vieno kailio. Antras smūgis – Lietuvoje veikiančių bankų veiksmai. Nors mes atitinkame net griežčiausius finansinius reikalavimus, tačiau kreipiantis paskolos atsakymas – NE. Be paaiškinimų, be argumentų. Priežastis – ne pandemija. Galiu tik nujausti – dėl to, kad mes užsiimame kailinių žvėrelių auginimu. Kai kas pasakys, kad tai yra žvėrelių augintojų reikalas, o Vyriausybė negali bankams nurodinėti kam skolinti, o kam neskolinti. Taip galvojantiems priminsiu, kad nors mūsų, žvėrelių augintojų, yra nedaug, bet mūsų įtaka šalies žemės ūkiui yra labai didelė. Kai kas nustebs, bet tai tiesa – žvėrelių augintojų dalis siekia per 8,5 proc. viso Lietuvos žemės ūkio eksporto. Ar esant tokiems rezultatams vis dar sakysite, kad mes valstybei nesvarbūs, kad mūsų įnašas į šalies biudžetą neženklus ir, kad mums kylančias problemas turėtume spręsti tik mes patys? Štai šįmet deklaravome per 320 tūkst. žvėrelių patelių ir sėkmės atveju šįmet mes galėtume pasiekti net 50 proc. grūdų eksporto lygį! Mes neprašome valstybės paramos – tik prašome mus laikyti lygiaverčiais rinkos dalyviais.
Tiesa, Kopenhagoje pradedami bandymai organizuoti aukcionus nuotoliniu būdu, tačiau net sėkmės atveju iš esmės mūsų padėtis nepagerės. Kokia išeitis? Kreipiausi į Seimo narius, diskutavome Seimo Kaimo reikalų komitete. Apie šią problemą lyg ir buvome susitarę pasitarti su žemės ūkio ministru A.Palioniu, tačiau nepavyksta su juo susisiekti. Šią savaitę kiekvieną dieną po kelis kartus jam skambinu telefonu, tačiau kitoje ragelio pusėje – tyla.
Ko tikiuosi iš ŽŪM? Tikrai nesitikiu, kad ministerija nurodys bankams teikti paskolas. Tačiau tikiuosi, kad valstybė gali ir turi teisę, o gal ir pareigą, bent paraginti bankus, kad šie neskirstytų klientų pagal „PATINKA – NEPATINKA“. Manau, kad toks prašymas ar net reikalavimas laisvos rinkos sąlygomis yra teisėtas. Jeigu bankai veikia laisvoje demokratinėje šalyje, tai ir turi visiems klientams sudaryti vienodas sąlygas“.