Pirmoji ir kol kas vienintelė profesinio tobulinimo ir gerosios užsienio praktikos pritaikymo programa Lietuvos viešajame sektoriuje „Kurk Lietuvai“ nuo 2012 m. suteikia galimybę tarptautinės patirties turintiems savo žiniomis ir idėjomis prisidėti prie strateginių Vyriausybės projektų ir modernios Lietuvos ateities kūrimo. Vienas iš šios programos projektų vykdomas Žemės ūkio ministerijoje ir jis pavadintas „Žemės ūkio kooperacijos skatinimas“. Tyrimą atlieka „Kurk Lietuvai“ dalyviai Vėjūna Žalalytė ir Tomas Jankus.
Tyrimo pjūvis
Sausio 9 d. „Kurk Lietuvai“ dalyviai Žemės ūkio ministerijoje susirinkusiems žemės ūkio kooperatyvų atstovams ir ūkininkams, besidomintiems dalyvavimo kooperatyvuose galimybėmis pristatė vieną iš atliekamų tyrimų. Jo tikslas – surinkti pirminius duomenis apie kooperatyvų valdymo iššūkius ir nustatyti švietimo priemonių poreikį bei svarbumą, išsiaiškinti, kokius metodus kooperatyvai naudoja žinių sklaidoje.
Pasak projekto autorės V.Žalalytės, tyrime dalyvavo 10 žemės ūkio kooperatyvų iš šešių apskričių. Kaip buvo pasirinkti būtent šie kooperatyvai?
„Siekėme, kad kooperatyvai būtų iš skirtingų sektorių, skirtingo dydžio. Tai nebuvo reprezentatyvus tyrimas, nesiekėme aprėpti kuo daugiau kooperatyvų“, – sakė V.Žalalytė.
Parama – tikriesiems kooperatyvams
Naudinga buvo ir diskusija, kuri vyko atlikus tyrimo pristatymą. V.Žalalytė atkreipė dėmesį į diskusijoje dalyvavusio LR ŽŪR konsultanto Ramūno Stonkaus pastabą, kad kai kurie žemdirbiai klaidingai vertina galimybę dalyvauti kooperatyvuose, nes pirmiausia akcentuoja valstybės ir ES finansinę paramą kooperatyvams. Tik paramą.
„Jeigu tik toks bus tikslas, tai nepavyks pasiekti kooperacijos tikrosios naudos, kurią galima pasiekti naudojantis klasikiniais kooperavimosi principais, kurie ir skiriasi nuo, pavyzdžiui, uždarosios akcinės bendrovės. Esminė kooperacijos nauda – galimybė dalyvauti valdant kooperatyvą“, – sakė V.Žalalytė.
Kita blogybė, kurią akcentavo LR ŽŪR Kooperacijos ir teisės skyriaus vedėja Aušra Žliobaitė: „Pastebėjome, jog kai tik būdavo paskelbiami planai finansiškai remti žemės ūkio kooperatyvus, jų skaičius labai greitai išaugdavo. Ir atvirkščiai – kai baigdavosi lėšos kooperatyvams remti dalis kooperatyvų arba pasitraukdavo iš rinkos, arba stabdydavo savo veiklą“.
Šis niuansas ir yra svarbiausias, kai svarstoma apie kooperatyvų pripažinimo būtinumą.
„Nors būta pasiūlymų kooperatyvų pripažinimo atsisakyti, tačiau mūsų nuomone, ir daugelio kooperatyvų atstovų nuomone, jis turi išlikti. Kodėl? Kooperatyvai gali būti ne tik žemės ūkio, todėl turi būti kokios nors taisyklės, pagal kurias galėtume nustatyti, koks tai kooperatyvas. Kooperatyvų įstatyme tai nėra tiksliai apibrėžta. Juk parama skiriama ne bet kokiems kooperatyvams, o būtent žemės ūkio kooperatyvams“, – aiškino V.Žalalytė.
Prievolė dalytis patirtimi
Tyrėjai lankėsi kooperatyvuose, kalbėjosi su jų atstovais, diskutavo.
Tarp iššūkių projekto tyrėjai paminėjo sunkumus kooperatyvų veiklos pradžioje, svarbus veiksnys – lyderių paieška, jau įsteigtiems kooperatyvams – jau minėta kooperatyvų pripažinimo tvarka ir veikiantiems kooperatyvams – kooperatyvo produkcijos realizavimo niuansai.
Tarp siūlymų – prioritetą skirti telkiant daugiau narių, ypač smulkiųjų ūkininkų jungimo skatinimas, jų švietimas, parama ypač veiklos pradžiai ir kt. veiksniai, pavyzdžiui, galimybės pasinaudoti paskolų garantijų fondų paslaugomis.
Projekto rengėjų nuomone, itin svarbus yra konsultantų indėlis. Pasak V.Žalalytės, būtinas ir konsultantų mokymas, kad šie taikytų inovatyvias metodikas.
Šiais laikais ūkininkai labiau pasitiki ne teoriniais konsultantų patarimais, bet patirtį turinčiais konsultantais. Kokia išvada?
„Viena iš idėjų – pripažinimo taisyklėse įpareigoti paramą gaunančius pripažintus kooperatyvus dalintis patirtimi, savo valdose priimti ar rengti vadinamąsias lauko dienas“, – sakė V.Žalalytė.
Pasak projekto autorių, kooperatyvai paprastai ieško ne teorinių patarimų, bet išmanančių praktinius dalykus, pasidalinančius, kaip spręsti konkrečius klausimus, pavyzdžiui, kai iškyla kooperatyvo valdymo problemų dėl klasikinės kooperatyvų taisyklės „vienas narys – vienas balsas“.
Toliau – antrojo lygio kooperacija, t.y. kūrimas arba jungimasis į kooperatyvų asociacijas. Taip atsiranda efektyvi galimybė dalintis patirtimi, komunikacija tarp kooperatyvų. Ir tai – ne teorija. Tokia schema Lietuvoje jau veikia.
„Smulkius ūkininkus jungiančių kooperatyvų trūkumas – menkas verslo supratimas ir žemas finansinis raštingumas, ne visada pavyksta susitarti, kas narius vienija, nesugebama susitarti, pavyzdžiui, dėl technikos panaudojimo kooperatyvo narių ūkiuose – kokia tvarka turima technika skiriama kooperatyvo nariams ir galiausiai – kylančių konfliktų sprendimas“, – sakė V.Žalalytė.
Pastangos kooperacijai plėtoti
Mokslininkai nustatė, kad lietuviai yra mažiau linkę bendradarbiauti. Pavyzdžiui, lietuvių vadinamasis bendradarbiavimo aplinkos indeksas (BAI), įvertinantis per 150 įvairių pasitikėjimo, skaidrumo, laisvės ir kt. indeksų, siekia 0,48, o štai šaltųjų skandinavų suomių ir norvegų BAI siekia net 2,4. Švedų bei olandų – 2. Estų – 1,5. Beje, latvių – 0,4, ispanų, italų, vengrų bei kroatų – 0,5- 1, graikų – tik 0,05, o bulgarų indeksas net neigiamas.
Taigi gal ir tai yra priežastis? Tik iš dalies. Juk prieškarinėje Lietuvoje kooperatyvų vaidmuo buvo didelis. Taigi pastangų skatinant ūkininkus jungtis į kooperatyvus nevertėtų atsisakyti. Pastaraisiais metais šioje srityje daug dirba LR ŽŪR. Štai ŽŪR surengtuose seminaruose 2019 m. tiesiogiai apie kooperaciją ir jos naudą žemdirbiams dalyvavo 490 žmonių, netiesioginiuose seminaruose apie kooperaciją dalyvavo 2030 žmonių, ir dar 2040 valandų buvo skirta individualiam konsultavimui kooperacijos klausimais.
„Pažymėtina, kad Lietuvoje kooperacijos seminarus ir konsultacijas bei visą metodinę ir teisinę pagalbą, kuriant žemės ūkio kooperatyvus teikia tik LR ŽŪR, o konsultantai kooperacijos tema yra praktikai”, – pažymi LR ŽŪR teisininkas Modestas Rezgys.
2019 m. LR ŽŪR vykdė kooperatyvų apklausą. VĮ Registrų centro duomenimis, Lietuvoje veikia 323 kooperatyvai. Taigi pasitelkiant į pagalbą LR ŽŪR Savivaldos organizatorius rajonuose, buvo organizuoti susitikimai su veikiančių kooperatyvų vadovais ir atstovais prašant užpildyti apklausos anketas. Deja, geranoriškai bendradarbiauti ir užpildyti anketas sutiko tik 102 kooperatyvai. 74 kooperatyvai atsisakė pildyti anketas ir nesutiko susitikti gyvam pokalbiui apie savo kooperatyvo veiklą, perspektyvas, poreikius ir ateities įžvalgas. Apmaudu, nes tokia informacija būtent kooperatyvų veiklai ateityje tikrai būtų buvusi naudinga. Dar paaiškėjo, kad iš VĮ Registrų centro pateiktų 323 kooperatyvų, veiklos nevykdo net 147 kooperatyvai. Mūsų žiniomis, beveik visiems iš jų pradėtas likvidavimo procesas.
Taigi iš 176 veikiančių kooperatyvų pripažinimo statusą turi 50 kooperatyvų, nes pripažinimas galioja dvejus metus: 2019 m. pripažinti 24 kooperatyvai, o 2018 – aisiais – 26.
Post scriptum
„Kurk Lietuvai“ dalyvė nuo 2019 m. Vėjūna Žalalytė užaugo ir 15 metų gyveno Londone.
„Britiškos visuomenės įtaka kartu su miesto kultūrine įvairove stipriai paveikė mano mąstymą, tačiau lietuviškos vertybės išliko. Kai pajutau, kad viskas Londone pasidarė pernelyg patogu ir paprasta, nutariau, kad metas kelti sau kartelę, ir įgyvendinti seniai užsibrėžtą svajonę. Su „Kurk Lietuvai“ gavau galimybę dirbti Lietuvoje prasmingą darbą, kuris atveria duris kurti ir pakeisti kiek tik pajėgsi. Nes jeigu ne šiandien, rytojus gali ir neateiti“, – sako V.Žalalytė.
Iki 2019 m. keturis metus dirbo stambiose pasaulinėse korporacijose Londone ir Vokietijoje: Colliers International – GIS ir demografijos analitikė, konsultavo investicijas į komercinį nekilnojamąjį turtą, Tesco – GIS analitikė, sukūrė prekybos centro plėtros strategiją, Shell – rinkodara vokiečių rinkai, įgyvendino tarptautinio masto projektą. Geografijos ir vokiečių kalbos bakalauras (University of Leeds, Didžioji Britanija). Savanorystė – darbas su kaimo bendruomenėmis (Raleigh International, Kosta Rika ir Nikaragva). Savanorystė – 3 metus maisto vartotojų kooperatyve. Tai – iniciatyva teikti kokybišką, vietinę ūkininkų produkciją už prieinamą kainą. (Green Action, Didžioji Britanija).
