Praėjusią savaitę Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) pirmininkas dr. Arūnas Svitojus ir direktorius Sigitas Dimaitis lankėsi Lenkijoje, Balstogėje, vietinių žemės ūkio rūmų generalinėje asamblėjoje. Aptartos svarbiausios žemės ūkio aktualijos: sausros padariniai, pasėlių deklaravimo ypatumai ir kiti svarbūs klausimai.
Aktyvi savivalda
Tiems, kam teko lankytis Lenkijoje ir bendrauti su žemdirbiais, žino, kad mūsų kaimynai turi stiprią žemdirbių savivaldą. Pasak dr. A. Svitojaus, Lenkijoje visi ūkininkai dalyvauja Žemės ūkio rūmų veikloje. Šalyje iš viso yra 16 vaivadijų ir kiekvienos jų žemdirbiai renka vietos deputatus. Seniūnijų lygmenyje išrenkami du atstovai, kurie vėliau renka poviato (rajono) lyderius, o jie – vaivadijos (apskrities). Taip suformuojama vaivadijos taryba. Skirtingų vaivadijų nariai renkami į Lenkijos Žemės ūkio rūmus, kuriuose iš viso yra 32 atstovai. Vienoje vaivadijoje yra maždaug 100 tūkst. ūkininkų ir nuo kiekvieno žemdirbio žemės mokesčio dalis tenka Žemės ūkio rūmų išlaikymui, kaip pagrindinei ūkininkų savivaldos organizacijai.
„Generalinėje asamblėjoje aptarėme daug svarbių agroverslo klausimų. Lenkijos ir Lietuvos ūkininkų rūpesčiai panašūs. Juos kankina sausra, yra daug neaiškumo dėl pasėlių deklaravimo, Lenkų ūkininkai taip pat liko nepatenkinti ir dėl įvestų ekoschemų. Kas mane nustebino, kad susitikime dalyvavo Lenkijos parlamentarai, jie buvo puikiai susipažinę su žemdirbiškomis problemomis, jautėsi įsiklausymas ir bendradarbiavimas su ūkininkais. Jie patys kėlė ūkininkams aktualius klausimus. Mūsų Seimo nariai dažnai nežino arba nėra gerai susipažinę su ūkininkų bėdomis“, – mintimis po susitikimo su lenkų Žemės ūkio rūmų atstovais ir ūkininkais dalijasi dr. A. Svitojus.
Sausros skaičiavimo metodika
Kaip ir Lietuvoje, taip ir Lenkijoje ūkiai kenčia nuo sausros. Tačiau mes galime pasimokyti iš savo kaimynų dėl sausros nustatymo metodologijos, kurios iki šiol nesame pasitvirtinę. Nors mūsų šalis ir maža, tačiau jei viename rajone gausiau palijo tai dar nereiškia, kad ekstremalios situacijos dėl sausros nėra likusioje šalies dalyje. „Bendrauju su mūsų šalies gyvulių augintojais. Jie neslepia, kad turės mažinti galvijų bandas, nes tiesiog neturės jų kuo šerti, žolinių pašarų neužteks. Tuo metu lenkai turi kur kas aiškesnę sausros apskaičiavimo metodiką.
Derlingumo zonos ir mokesčių sistema
Dr. A. Svitojus kalbėjo apie dar vieną gerąją praktiką, kurią galėtume iš Lenkijos perkelti į Lietuvą. Tai – dirvožemio derlingumo zonų nustatymo metodika. Lenkai visą savo dirbamą žemę yra suskirstę į derlingumo zonas ir ūkininkai, kurie ūkininkauja mažo derlingumo teritorijose yra atleidžiami nuo mokesčių. Juk natūralu, jeigu tavo žemės yra smėlžemiai – iš kur paimti pinigus dar ir mokesčiams sumokėti? Tuo metu tie, kurių žemės našumo balas didelis, moka ir atitinkamus mokesčius. Tokia praktika būtų sveikintina ir Lietuvoje, nes dabar Kėdainių rajone ūkį turintis žmogus moka tiek pat mokesčių, kaip ir ūkininkas Ignalinos ar Varėnos krašte“, – lenkų gerąją patirtimi siūlo pasinaudoti ŽŪR pirmininkas.
Saugo kaimo gyvybingumą
Šiuo metu Lenkijoje yra šiek tiek daugiau nei 1,3 mln. ūkių, beveik 200 000 mažiau nei 2010 m., t. y. sumažėjo beveik 13 proc. Tačiau vidutinis tų ūkių plotas, kuris 2010 metais buvo 9,8 hektaro, dabar išaugo iki 11,1 hektaro. Tuo metu Lietuvoje 2021 metais ūkių skaičius Lietuvoje per dešimtmetį sumažėjo 34 proc. Labiausiai sumažėjo ūkių, turinčių 2–5 ha, 1–2 ha ir 5–10 ha naudojamų žemės ūkio naudmenų (palyginti su 2010 metais – atitinkamai 52, 48 ir 34 proc.). Vidutinis ūkio dydis pagal žemės ūkio naudmenų plotą didėjo nuo 13,8 ha 2010 metais iki 22,2 ha 2021 metais.
„Lenkai ne žodžiais, o darbais daro tai, kad jų kaimas būtų gyvybingas. Net jei ūkininkas visai smulkus, ūkininkauja gana paprastais, nešiuolaikiškais įrankiais, jam vis tiek lenkai skiria paramą tam, kad jis vis vien ūkininkautų ir išliktų kaime. O pas mus vyrauja naratyvas, kad reikia remti didelius ūkius, mat mažieji yra neefektyvūs. Lenkijoje ūkininkai taip pat labiau linkę kooperuotis, jie aktyviai sprendžia klausimus kooperatyvų valdyboje, kur savo balsus turi ir smulkūs ūkiai, jie taip pat dalyvauja sprendimų priėmime. Dėl to lenkai nesupranta, kodėl pas mus yra tokios didelės pieno kainų žirklės tarp stambių ir smulkių pieno gamintojų. Važiuojame pro šią šalį, matome, kad ten daug smulkių laukų, kur dirba šeimos nariai, vyrauja nedideli mišrūs šeimos ūkiai. Jie taip pat patys perdirba savo produkciją, vysto agroturizmą. Jei kaimuose yra žmonių, tuomet veikia ir vietos parduotuvės, mokyklos pilnos, bendruomenė maitina vieni kitus, bendradarbiaujama su verslu“, – pabrėžia ŽŪR pirmininkas dr. A. Svitojus.
