Pirmosios kooperatinės įmonės Lietuvoje ir vienos iš pažangiausių pieno baltymų produktus gaminančių įmonių Šiaurės Europos regione veiklos sėkmė nekelia abejonių ne tik dėl eksporto į 33 valstybes galimybių, bet ir dėl pieno žaliavos tiekimo garantijų – 2018 m. beveik 80 proc. pieno įmonei tiekė 195 žemės ūkio kooperatyvo (ŽŪK) „Pienas LT“ nariai. Į klausimus apie kooperatyvą ir apie kooperacijos naudą ūkininkams atsako ŽŪK „Pienas LT“ valdybos pirmininkas Tomas Raudonius.
„Pienas LT“ veikia jau vienuoliktus metus, nors kai kurie pieno perdirbimo įmonių vadovai jums buvo skyrę gyvuoti iki 5 metų. Neseniai jūsų įmonėje apsilankęs žemės ūkio ministras Giedrius Surplys sakė, kad esate daugiau negu kooperatyvas – nuo jūsų veiklos priklausys daugelio ūkininkų tikėjimas kooperacija. Taigi ar vis dar esate eksperimentas, ar jau peržengėte šią ribą?
Prieš dešimt metų mes, įvairių dydžių pieno gamintojai, susibūrėme į kooperatyvą dėl ekonominių interesų, siekdami turėti palankesnes derybines pozicijas dėl aukštesnių pieno supirkimo kainų. Pastatęs gamyklą ir įdiegęs naujausią technologiją „Pienas LT“ iš projekto tapo gerai organizuotas ir valdomas verslas, pasaulinės pieno rinkos dalyvis. Gamykloje „Pienas LT“ pagaminti pieno produktai parduodami su prekiniu ženklu „BaltMilk” 33 pasaulio šalyse. 2018 m. gavome 52 mln. EUR pajamų. Nuo 2019- ųjų pradžios padidinome perdirbamo pieno kiekį iki 85 proc. gamybinio pajėgumo. Esame perspektyvi, auganti įmonė, kuri, gamindama aukštos pridėtinės vertės pieno baltymų produktus pasaulinei rinkai, kuria naudą mūsų kooperatyvo nariams.
Ūkininkų bendruomenė žino, kad esame vieni iš kooperacijos kūrėjų Lietuvoje. Praėję gimimo etapą, šiuo metu esame verslo ir kooperacijos vystymo ir plėtros etape. Mes, kooperatyvo bendruomenė, save laikome ne eksperimentatoriais, bet verslo kūrėjais.
Lietuvos kooperacijos istorijoje buvo blogų pavyzdžių, kai prisidengdami kooperatyvų pavadinimu, žmonės ar grupės tenkino tik siaurus savo ekonominius poreikius. Tai sumenkino pasitikėjimą kooperacija. Veikiausiai dėl šios patirties ŽŪK „Pienas LT“ buvo prognozuojama gyvuoti iki 5 metų.
Sakoma, kad kooperacija yra lyg šiaudas skęstantiems. Pieno gamintojų padėtis Lietuvoje tikrai sudėtinga, taigi kodėl jie nesijungia į kooperatyvus?
Yra kelios esminės vangaus kooperavimosi priežastys. Pirmoji – didelis lyderių, kurie norėtų ir galėtų išsikelti patrauklią ir įgyvendinamą idėją, trūkumas. Reikia bendruomeniškų žmonių, kuriais kiti pasitikėtų ir aplink juos burtųsi.
Antroji priežastis – noras gauti pajamas iš pridėtinės vertės kuo greičiau, neinvestuojant nuosavų finansų ir žmogiškųjų išteklių. Tačiau kooperacija – ne burtai, o grupinės veiklos forma, kuri gali būti naudinga, jeigu į ją, kaip į visas kitas ekonomines veiklas, bus investuojama.
Trečioji priežastis – konkreti veikla. Lietuvoje įprasta daug šnekėti ir kritikuoti, o pradėjus veikti, iniciatyva neretai blėsta. O juk viena iš pagrindinių kooperacijos sėkmės taisyklių – kooperatyvo narių įsitraukimas į bendrą veiklą, deja, to dažnai norima išvengti. Neretai ūkininkai tikisi kažkokio stebuklingo sprendinio, kurį ne jie, o kažkas turėtų padaryti, pasirūpinti, o rezultatą padovanoti jiems. Žmonės supranta, kad to tikėtis nerealu, tačiau tikisi.
Deja, kooperatyvai dar neišnaudoja jų pačių potencialo ir jų narių ūkiams nepadeda augti. Smulkesni ūkiai labiau pasitikės kooperacija pajautę apčiuopiamą naudą. Kita vertus ir patys ūkininkai turėtų ieškoti sektinų pavyzdžių tarp kooperatyvų ir nuolat stebėti aplinką – ar nariai yra lygiateisiai, ar sprendimai įgyvendinami pažangiais metodais, ar dalijamasi patirtimi ir idėjomis.
Ką pasiūlytumėte smulkiesiems pieno gamintojams, turintiems 5-10 karvių? Ką daryti tiems, kurie dėl įvairių priežasčių negali stambinti savo ūkių? Turbūt esate girdėjęs apie Kėdainių r. smulkų pieno gamybos ūkį turinčią Viktoriją Švedienę, kuri sugeba išsilaikyti ūkyje turėdama 13 karvių. Ar šis pavyzdys tiktų daugeliui smulkiųjų ūkių savininkų?
Susitikimuose su ūkininkais ir asociacijų nariais ne kartą išsakėme savo pozicijas ir pateikėme ekonominius skaičiavimus. Tą pačią poziciją šiais metais deklaruoja Žemės ūkio ministerija savo „Baltojoje knygoje“, kuri nubrėžia Lietuvos žemės ūkio ateitį iki 2030 m.
Yra ūkių, turinčių 5-10 karvių ir iš šios veiklos papildančių kitas šeimos pajamas. Tačiau būtina įvertinti ateities (10 metų) tendencijas: pieno supirkimo kainas, infliaciją, alternatyvių pajamų kitimą ir t.t. Tokio dydžio ūkiams realios išeitys yra kelios – kurti trumpąsias prekines grandines, kooperuotis ir stambėti. Nebūtina visko siekti iš karto, galima pasirinkti vieną ar kelis tikslus.
ŽŪM tikisi, kad smulkieji ūkiai sustiprės dalyvaudami trumposiose prekinių grandinėse, kai išvengs pieno supirkėjų, perdirbėjų ir didžiųjų prekybos tinklų tarpininkavimo ir tieks pieną ar savo pačių pagamintus pieno produktus tiesiai galutiniams vartotojams – gyventojams, vaikų darželiams, mokykloms. Tačiau tuo užsiimti galėtų daryti tik pavieniai smulkūs ūkiai. Vis dėlto, susijungę į gamintojų grupes ar kooperatyvus, jie padidintų savo galimybes. Valstybė taip pat remtų tokius darinius. Sėkmės atveju tokie ūkiai patikėtų savo galimybėmis ir ateityje galėtų augti.
Kiekvienas žmogus laisvas rinktis, kaip supranta ir nori, tačiau didžiausia klaida būtų nieko nedaryti ir tikėtis, kad kažkas išspręs jų problemas, kad situacija išsispręs savaime.
Ką pasiūlytumėte vidutiniams ūkiams, turintiems 50-100 karvių. Štai Lenkijoje tokio dydžio ūkiai išgyvena.
Lietuvoje tokie ūkiai taip pat išgyvena. Tačiau siūlau sekti valstybių, sėkmingai plėtojančių pieno sektorių. Pavyzdžiui, Lenkijoje pieno ūkiai skatinami laikyti bent 100-150 karvių trumpuoju laikotarpiu. Tolimesnėje perspektyvoje siūloma bandą padidinti iki 250 karvių. Mūsų kooperatyvo ekspertų skaičiavimai tokias rekomendacijas patvirtina, nes tokio dydžio pieno ūkiai savo veiklą jau planuoja kaip verslą. Dažnai minėdami Lenkijos situaciją kaip sektiną pavyzdį, turėtume išsamiau pasidomėti jų paramos programomis, ūkių struktūra, ekonominiais rodikliais, kooperacijos lygmeniu ir kt.
Stambesnis verslas kuria didesnę pridėtinę vertę ir dėl masto ekonomikos. Lietuvos pieno sektorius yra neatsiejama pasaulinės pieno rinkos dalis, todėl jos tendencijos ir svyravimai neišvengiamai paliečia ir mūsų ūkininkus. Globali rinka siūlo iš esmės keisti savo požiūrį – pieno gamyba yra verslas, kuriam galioja ir verslo rizikos. Kitų šalių ūkininkų patirtis stambinti ir kooperuotis jau parodė ekonominės logikos naudą. Mūsų šalyje šie pokyčiai dar neįgavo plataus masto. Daugeliui vidutinių pieno ūkių išlikti konkurencingais gali padėti aukštesnės pridėtinės vertės iš pieno kūrimas. Tik susikooperavę ūkiai už savo produkciją turi galimybių gauti didesnę kainą nei gautų būdami pavieniais pardavėjais. Vidutinių ūkininkų kooperacija skatintų bendradarbiavimą, kuris leistų efektyviau panaudoti išteklius ir sumažintų žaliavinio pieno gamybos savikainą.
Priklausote LŽŪKA „Kooperacijos kelias“. Šioje asociacijoje esate bene stambiausias narys, turintis didžiausią apyvartą. Ką jums duoda dalyvavimas asociacijoje?
Asociacijai priklauso įvairių sričių kooperatyvai, todėl surasti visiems tinkamus sprendimus yra sudėtinga. Vis dėlto, per šią asociaciją kiekvienas narys atstovauja savo ir bendriems kooperatyvų interesams.
Dalyvaudami „Kooperacijos kelias“ veikloje siekiame dviejų tikslų: prisidėti prie kooperacijos idėjos sklaidos Lietuvoje ir už jos ribų bei atstovauti pieno kooperatyvų grupinius interesus. Šios asociacijos veikloje esame ne vienintelis pieno kooperatyvas, todėl atstovavimas grupės interesams dažnai sutampa su mūsų kooperatyvo siekiais.
Veikla asociacijoje yra labai įvairi – nuo teisės aktų kūrimo ar siūlymų juos keisti, iki strateginių sprendimų inicijavimo. Taip pat savo patirtį pristatome Ukrainos, Latvijos, Estijos ir kitų šalių kooperacijos judėjimams. Tikiu, kad šioje asociacijoje kryptingai ir sutelktai dirbdami galime nuveikti dar daugiau. To ir sieksime ateityje.