Karas Ukrainoje ne vieną kaimyninę valstybę privertė rimtai susimąstyti apie padėtį, kurioje galime atsidurti ir patys. Lietuvoje taip pat yra paskelbta nepaprastoji padėtis, nuolat kalbama apie pasirengimą karo metui, tačiau iki šiol per mažai kalbama apie apsirūpinimą maistu karo sąlygomis, apie maisto nepriklausomumą. Tai reiškia, kad nepaprastai didelis valstybės dėmesys šiuo metu turi būti sukoncentruotas į vietinio maisto gamybą ir gebėjimą juo aprūpinti visos šalies gyventojus. Būtent apie maistą, apie gamybos iššūkius ir pagalbą gamintojams – žemės ūkio sektoriui, ir buvo kalbama gruodžio 9–10 d. Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) surengtoje tarptautinėje konferencijoje „Žemės ūkio atsparumas Kaimo plėtros programos 2023–2027 m. laikotarpiu ir karo Ukrainoje sąlygomis“.
Maisto Europoje kol kas netrūksta
Iš karto po Naujųjų metų prasidės naujas Europos Sąjungos finansinės paramos agrariniam sektoriui laikotarpis. ES šalys narės rengė strateginius planus, kurie šiuo metu jau yra patvirtinti, tad imsime gyventi pagal naujas taisykles, visos šalys turi būti pasirengę įvykdyti EK numatytą strategiją. Programa tokia, kad pastarojo meto sąlygomis ją bus nelengva įgyvendinti. Nepaprastai didelis energetikos kainų šuolis, logistikos kaštai, karo Ukrainoje situacija žemės ūkį daro stipriai pažeidžiamą, todėl žemdirbiai šiandien klausia: ar laikas galvoti apie žaliąjį kursą, apie kitus labiau taikos sąlygomis aktualius klausimus dabar, kai ne vienas ūkis ar agrobendrovė sprendžia išlikimo klausimą?
Konferencijos svečias COPA (ES ūkininkų organizacijų komiteto) ir COGECA (ES žemės ūkio kooperatyvų) generalinis sekretorius Pekka Pesonen sako, kad šie metai buvo tikras išbandymas senojo žemyno žemdirbiams – ne tik karas Ukrainoje, alino ir klimato išbandymai. O iš Kaimo plėtros programos jie jaučia dar ir papildomą spaudimą, daugybę reikalavimų, kuriuos sunku įvykdyti net ir ramesniu laikotarpiu. „Kartais atrodo, kad ūkininkas ruošiamas būti biurokratu, kad jis turi dirbti griežtai pagal instrukcijas, – sakė P.Pesonen. – Vis dėlto agrosektorius tvarkosi, milijonai ūkių gamina maistą, todėl Europoje jo netrūksta.“ Šiuo metu labiau kenčia kitos pasaulio šalys (Afrika), kurios yra priklausomos nuo karo Ukrainoje.
Baimės tampa realybe
Būtent taip P.Pesonen apibūdino tai, kas dabar vyksta Europos agrosektoriuje. Maisto, degalų ir trąšų kainos pasiekė naujas visų laikų aukštumas. Didelė priklausomybė nuo energijos, trąšų ir pasirinktų pašarų importo. Trąšų gamybos mažinimas ES 2022 ir 2023 m., jų įperkamumas ir prieinamumas ūkininkams. Galimas ir maisto importo kainų augimas, maisto produktų infliacija.
Dėl šių reiškinių ES ūkininkai susiduria su vis naujais iššūkiais. Kaip pagaminti maistą, naudojant kuo mažiau gamtos išteklių? Kaip kovoti su augalų kenkėjais, ligomis, kurie atsiranda dėl klimato kaitos? Kaip sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisiją? Klausimai, kurie natūraliai iškyla ūkininkams. Tačiau juk niekas jų neatleidžia nuo pagrindinių EK iškeltų reikalavimų „žaliajam kursui“, trumposioms maisto grandinėms (nuo ūkio iki stalo). Bet ar tai nesumažins maisto gamybos? Kita vertus, ar reikia šių nuostatų atsisakyti? „Mes remiame ES tikslus padaryti Europą sveikesnę, žemės ūkį tvaresnį, remiame biologinę įvairovę, tačiau mes turime turėti įrankius, kaip tai padaryti“, – žemyno žemdirbių balsą atliepė P.Pesonen.
Konferencijos dalyvius sveikinęs Lietuvos žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas atkreipė dėmesį ne tik į maisto gamybą, bet ir jo decentralizaciją. „Ukrainos pamokas verčia mus galvoti apie tai, kad maistas turi būti išskirstytas po visas šalies dalis, kad esant reikalui, atkirtus kurios nors šalies dalies logistiką, būtų galima vietoje gaminti maistą“, – sakė ministras.
Ukrainos grūdai svarbūs pasauliui
Lietuvos nuolatinės atstovybės Europos Sąjungoje ambasadorius Arnoldas Pranckevičius kvietė visus prisiminti, kiek daug padaryta izoliuojant Rusiją. ES narių veiksmai buvo labai vieningi ir solidarizuojantis su Ukraina, kuriai per šiuos metus suteikta 19,7 mlrd. Eur ES ir valstybių narių paramos. Buvo teikiama ir kitokia parama (civilinės saugos, pabėgėlių priėmimo ir t.t.), tačiau vienas svarbiausių dalykų – ES pagalba išvežant iš Ukrainos grūdus. Didžioji dauguma jų buvo išgabenta ne iš Odesos uosto, o žeme. Didžiausią pagalbą čia suteikė Lenkija, Lietuva, Rumunija. Dabar svarbiausia, kuo gali prisidėti Lietuva ir ko labiausiai reikia Ukrainai – tai elektros generatorių tiekimas.
Ukraina yra viena didžiausių žemės ūkio maisto produktų gamintoja ir eksportuotoja pasaulyje. Joje užauginama apie 30 proc. viso pasaulio tiekiamų kukurūzų ir kviečių bei pagaminama daugiau nei pusė pasaulyje teikiamo saulėgrąžų aliejaus. Konferencijoje dalyvavusi Ukrainos nacionalinio agrarinio forumo direktorė Mariia Didukh apgailestavo ne tik dėl bendros situacijos Ukrainoje Rusijai užpuolus šią šalį, bet ir ypač – dėl situacijos agrosektoriuje, maisto gamyboje. „Visiems, ypač ūkininkams, tamsus laikas dabar, – sakė M.Didukh. – Vis tik pavasarį vyko sėja, nes karo metu atsiskleidė, kokie Ukrainos grūdai svarbūs pasauliui. Tačiau užburtas ratas: – negali eksportuoti – negauni pinigų, visi kenčia. Sėja buvo, bet ne visur, nes kai kur buvo neįmanoma dėl užminuotų laukų. Manau, kad 2023 m. derlius bus daug mažesnis. Ir dabar pusė kukurūzų derliaus liko laukuose dėl bendros situacijos.“
Be to, Rusijos užpuolikai pavogė iš saugyklų ir laukų okupuotose teritorijose apie 7 mln. tonų grūdų. Rusija užėmė apie 8 mln. ha (27 proc.) Ukrainos žemės ūkio teritorijos. Tiesioginės žalos Ukrainos žemės ūkiui padaryta už 6,6 mlrd. eurų. Netiesioginiai Ukrainos žemės ūkiui padaryti karo nuostoliai siekia 34,25 mlrd. „Tačiau agrosektorius vis dar gyvas, – sakė M. Didukh. – 2022 m. pavasarį pasodinome 95 proc. viso įmanomo apsodinti ploto! Eksportuojame visais įmanomais maršrutais ir nuolat tiekiame maistą į pasaulį.“ Tačiau Ukrainos ūkininkai nežino, kas bus kitais metais. Šalyje buvo prasidėję reformos, kurias nutraukė karas. „Kokie ūkiai buvo atspariausi? Stambūs ūkiai turi daug nuostolių, o smulkūs, deja, neturi galimybė esksportuoti“, – sakė Ukrainos agrosektoriaus atstovė.
Kaip padėti nepakenkiant sau?
Ukrainiečių agrarinio forumo direktorė apgailestavo, kad nors grūdų eksportas su kaimyninių šalių pagalba ir vyksta, bet grūdų kainos – labai skirtingos ir pakankamai žemos.
Konferencijoje dalyvavusių Lenkijos žemdirbių atstovų nuomone, priežastis yra ta, kad Lenkijoje plačiai veikia supirkėjai, kurie gana pigiai superka grūdus iš Ukrainos. Be to, Lenkijos atstovų teigimu, kyla labai jautrus ir subtilus klausimas: kaip padėti ukrainiečiams labai stipriai nepakenkiant sau? Ukrainos grūdai iškreipė rinką Lenkijoje, sudaro kliūtis lenkiškų grūdų eksportui, o supirkėjai pigiai perperka ukrainietiškus grūdus tam, kad juos parduotų brangiau. „Čia jau godumo klausimas, kurį įstatymais ar sankcijomis neišspręsi, – savo nuomonę išreiškė EP narys Juozas Olekas. – Lietuva norėtų turėti geležinkelio atšaką į Ukrainą, kad grūdai keliautų ne į Odesą, o tiesiai į Klaipėdą. Tada kiltų mažiau problemų“.
Pasak J.Oleko, ES yra didžiausia Ukrainos prekybos partnerė, Ukraina – 15–a pagal dydį ES prekybos partnerė. Bendra ES ir Ukrainos prekyba 2021 m. – beveik 52,4 mlrd. Eur. Ukraina ir ES siekia pastoviai įtvirtinti „solidarumo koridorius“ žemės ūkio ir maisto produktų eksportui.
Problemos visur panašios
2022 m. vasario 28 d. Ukraina pateikė paraišką narystei ES, o birželio 23 d. Europos vadovų taryba suteikė šalies kandidatės statusą. „Jūs neįsivaizduojate, kaip mums tai svarbu“, – sakė M. Didukh. Tai, pasak jos, geriausia motyvuojanti žinia ukrainiečiams, taip pat ir ūkininkams. Ji pateikė pavyzdį apie vieną paukštininkystės ūkį, kurį 2014 m. sunaikino okupantai. Ūkis vėliau buvo atstatytas, o dabar – vėl sunaikintas. Kaip pakelti ūkininkų optimizmą?
Tačiau tam, kad pakeltum optimizmą, reikia ir pačiam gerai jaustis ir tvirtai stovėti ant kojų. Apie tai konferencijoje taip pat daug kalbėta. Kolegos iš Lenkijos, Latvijos, Estijos, Čekijos, Vengrijos, Belgijos dalijosi savo šalių ūkininkų patirtimi, ir, deja, reikia pripažinti liūdną faktą: visose šalyse ūkininkai turi aibes problemų, kone kiekvienas savo kalbas pradėjo tokiais žodžiais: „O mes galvojome, kad tik pas mus tiek problemų“. Keista, bet kone visi savo problemas suvedė ir į EK nepamatuotus reikalavimus. Nustebino Lenkijos ūkininkų problemos, kurių, pasirodo, yra gausu, nors Lietuvoje ūkininkai kaimynus dažnai vadina pavyzdžiu, kaip jie sugeba tvarkytis, bendrauti su savo valdžia. Ne kartą pajuokauta: ką gi, kai turite savo Europos Sąjungos (ES) žemės ūkio komisarą Janusz Wojciechowski… Tačiau sėkmingo bendravimo priežastis Lenkijoje ne ta. „Yra posakis, kad lenkas moka protestuoti“, – juokėsi Palenkės Žemės ūkio rūmų prezidentas Gžegož Leščinski.
Ir kiti Lenkijos atstovai pripažino, kad ir jų šalyje problemų apstu. Ūkininkai nesidalina pelno pyrago su prekybos tinklais, nes vyrauja šių monopolis. Lenkijoje reikėtų sureguliuoti ir žemės įsigijimo teisinę bazę, nes dabar daug „sofos“ ūkininkų, smulkiesiems ūkininkams nėra galimybės plėstis. Kartais dokumentuose surašytos strateginės vizijos atrodo geriau nei realybėje.
Reikia rasti kompromisą
Lietuvos ŽŪR pirmininko dr. Arūno Svitojaus teigimu, Europoje yra apie 20 mln. šeimos ūkių, tad privalome turėti bendrą nuomonę, kad galėtume deramai kalbėti su EK.
„Jau Europai kenčiant nuo COVID–19, įsitikinome kokie svarbūs yra žemės ūkio ir maisto sektoriai. Tada pastebėjome, kad svarbiausia išlaikyti sklandų bendrosios rinkos veikimą. Europos Komisija taip pat yra įvardijusi 3 prioritetus: užtikrinti apsirūpinimą maistu, laisvą prekių judėjimą ir laisvą darbuotojų judėjimą. ŽŪR dar nuo tarpukario laikų garsėja bendruomeniškumu ir telkimu, o tai – savivaldos pamatas. Šiandien ŽŪR vienija per 40 organizacijų: čia susitelkę pieno, mėsos, galvijų, paukščių augintojai ir perdirbėjai, augalininkystės ir miškininkystės sektoriams atstovaujančios organizacijos, Vietos veiklos grupės tinklas, vienijantis 49 rajonines VVG, kooperatyvų, kultūrinės ir profesinės organizacijos. ŽŪR organizacijų tikslas – rasti kompromisą, argumentų kalba kalbėtis ir su vietinės valdžios institucijomis ir telkti žemdirbius bei kaimo gyventojus bendriems tikslams. Juk kaimas, tai ne tik žemės ūkis, tai ir verslai, amatai, socialiniai, švietimo, kultūriniai ir kt. klausimai“, – sakė ŽŪR pirmininkas dr. Arūnas Svitojus.
Jo mintims pritaria ir Lietuvos žemės ūkio rūmų vicepirmininkas ir Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos vicepirmininkas Vytautas Buivydas, kurio nuomone, jaunimui kaime reikia ne tik ūkininkauti, bet ir kurti savo gyvenimą, namus, šeimą. Vadinasi, reikės darželių, mokyklų, medicinos paslaugų. Kol kas dauguma problemų neišspręsta. Maža to, kartais atrodo net ir trukdoma, kad jaunimas įsikurtų kaime. „Pavyzdžiui, norima pakeisti įstatymą, kuriuo buvo suteiktos lengvesnės sąlygos pasistatyti ūkininko sodybą. Sąlygas norima apsunkinti, tarsi siunčiame žinutė jaunam žmogui, kad jeigu pradės ūkininkauti, tai negalės pasistatyti sodybos ant savo žemės.
Pasak V.Buivydo, turime motyvuoti jaunus ūkininkus ne tik užauginti maisto produkciją, bet ją ir perdirbti, kooperuoti jėgas, diversifikuoti ūkius ir bendradarbiauti. „Jaunimą kaime būtina orientuoti rinktis žemdirbišką profesiją, parodant ir atskleidžiant svarbą ne tik savo šeimai, bet ir visai Lietuvai. Juk žmogus, pasirinkdamas tokią profesiją, kaip maisto augintojo ir gamintojo yra svarbus visuomenei. Žinoma tam reikalingi skatinimo, motyvavimo ilgalaikiai įrankiai ir priemonės. Esame ES dalis, todėl turime iš ko pasimokyti ir įdiegti tam tikrus ES sėkmingai taikomus elementus ir Lietuvoje“, – sako V.Buivydas.
Latvijos jaunųjų ūkininkų klubo pirmininkė Sandra Eimanė, paklausiusi kolegų kalbas, liūdnai pasidžiaugė. „Kartais gera išgirsti, kad ne mes vieni turime problemų. Mes nežinome, kas bus pasibaigus naujam finansiniam laikotarpiui, 2027 m., tačiau jaunimas nori dirbti kokybiškai, neskaičiuojant hektarų, už kuriuos dabar yra mokami pinigai. Norime konkrečių sprendimų, reglamentų ir kad būtų viskas aišku. Turime būti vieningi įvairovėje, visuomenė yra ne atskira kategorija, visur esame mes patys. Taip, žmonės kartais nežino, kiek mes dirbame. Kaip jaunieji ūkininkai išlaiko atsparumą? Tik entuziazmu, polėkiu. Jaunimas yra atviras naujovėms, tačiau moka geriau įvertinti riziką.“
Ar dar vis ūkininkai?
Bendrojoje žemės ūkio politikoje (BŽŪP) buvo įtvirtinta nuostata, įtvirtinanti maisto saugą po Antrojo pasaulinio karo. Dabar taip pat kalbame apie maisto prieinamumą, apsirūpinimą maistu. „Tam reikia rūpintis ūkininkais, – sakė Europos žemės savininkų organizacijos pirmininkas Jurgen Tack. – Subsidijų reikia ir maisto gamintojui, ir vartotojui. EK siūlo, kad 25 proc. sudarytų ekologiški produktai. Mano šalyje dabar jie sudaro vos 3 proc. Ar įmanoma taip greitai padidinti tuos procentus? Lengva pasakyti, mes norime 50 proc. sumažinti pesticidų naudojimą, bet ar turime alternatyvą? O kai skaitai apie žaliąjį kursą, imi svarstyti – ar mes vis dar esame ūkininkai, ar gamtos konservuotojai?“
Pasak J.Tack, mažiesiems ūkininkams dabar sunkiausi laikai, tačiau reikia suteikti paramą, kad jie netaptų dar mažesni. Yra absoliuti būtinybė jungtis į kooperatyvus. Stambieji galėtų padėti mažiesiems. Per ilgai žiūrėjome į jų skirtį, reikia žiūrėti į vienybę, nes juk sprendžiame vienodas problemas.
Žaliąjį kursą reikia gerai finansuoti
„Maistas, kaip daug kas įsitikinęs, neauga prekybos centruose, – sako Jan Doležal, Čekijos Žemės ūkio rūmų prezidentas, – jį gamina ūkininkai. O jiems reikia uždirbti tam, kad jie galėtų užsiimti klimato kaitos nešamomis pasekmėmis – ligų prevencija, kenkėjų naikinimu ir kt. 2023 metų pavasaris bus ypatingas metas – trąšų, elektros, kuro ir t.t. kainos didelės. Supirkimo kainos mažėja.“
Estijos žemės ūkio ir prekybos rūmų prezidentas Rometas Sormus stebėjosi kartais išsakomu nepagrįstu politikų optimizmu, bet 2023 m. vaizdas bus kitoks, blogesnis. Pagrindinė problema – kylančios kainos. Maisto pramonės pelningumas menkas, gamyba net eina į nuostolius. Energijos kaštai tokie dideli, bet jų negalima perkelti vartotojui. Prasčiausiai Estijoje apsirūpinama pieno produktais. Estai valgo daug kiaulienos, bet ir ja nesugeba apsirūpinti. Tačiau labiausiai kelia nerimą žaliasis kursas. Informacijos per daug, ji paini. Nors estai turi kuo pasigirti – jie pirmauja ES pagal ekologinės produkcijos gamybą (23 proc. visos produkcijos). Žaliasis kursas – geras kursas, bet teks daug investuoti, o subsidijos mažėja. Aplinkosauginės priemonės finansuojamos mažai, ūkininkams nebus kompensuotos. Estijos atstovui pritarė ir kolegos iš Lenkijos: jeigu pradedame žaliąjį kursą, reikia jam skirti deramą finansavimą.
Pokyčiai turi būti ne tik etiketėse
Šiandien ne tik Lietuvos, bet ir ES šalių ūkininkai nuogąstauja, kaip reikės vykdyti ES įsipareigojimus ir kartu išlaikyti konkurencingumą bei skirti dalį lėšų ūkių modernizacijai. Lietuvoje tampa brangu auginti gyvulius, nes padidėjo pašarų kainos, auga GAB reikalavimai ir kt., todėl ūkių, auginančių tik pienines karves ar kiaules, skaičius Lietuvoje per pastaruosius metus mažėjo – lyginant su 2018 m., pieninių karvių šiemet išauginome 23,03 proc. mažiau, o užaugintų kiaulių skaičius Lietuvoje sumažėjo net 39,39 proc.
„Tuo pačiu metu turime ne tik atlaikyti ligų ir karo krizių iššūkiais, bet ir pradėti saugoti planetą nuo perkaitimo. Žaliasis kursas yra didžiulis iššūkis žemės ūkiui, o jo iššūkiai krizės metu yra dar sunkesni. Mes pasisakome už mažesnę taršą, už švarų orą, vandenį, biologinę įvairovę ir gražius saugotinus kraštovaizdžius, tačiau numatomos transformacijos baugina daugelį ūkininkų, – sako ŽŪR vicepirmininkas, Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos vadovas Algis Baravykas. – Lietuvos ūkininkai mato, kad kai kuriuos aplinkosaugos rodiklius mes jau seniai pasiekėme. Pavyzdžiui: ES vidutinis gyvulių skaičius yra 0,8 gyvulio hektare. Lietuvoje turime vos 0,3 gyvulio hektare. Kai kurios ES šalys turi 2–4 ir net 10 kartų daugiau gyvulių nei Lietuva, sugeba gaminti produkciją pigiau ir ją tiekti mums. Lietuvoje per pastaruosius 30 metų taip sumažinome maisto produktų gamybą, kad jau neapsirūpiname tokiais paprastais produktais, kaip pienas, kiauliena, daržovės, vaisiai, uogos. Galvijų sumažėjo 70 proc., kiaulių – 80 proc., naminių paukščių – 50 proc. Krizių pamokytos, kai kurios ES šalys pradėjo atvirai kalbėti apie maisto saugumo suverenumą. Maisto suverenitetas – tai tokia maisto gamybos ir tiekimo sistema, kuri sudaro galimybes padidinti apsirūpinimą savo šalyse pagamintais produktais. Šiais metais Prancūzija Žemės ūkio ir maisto ministeriją net pervadino į Žemės ūkio ir maisto suverenumo ministeriją. Taip tikimasi sustiprinti savo gamintojų pozicijas. Panašiai elgiasi ir kitos ES šalys – Žaliojo kurso tendencija verčia sukti paramos politiką į ten, kur pageidauja vartotojai – daugiau ekologijos, mažiau CO2 emisijų, daugiau gyvūnų gerovės. Tačiau šie pokyčiai turi atsispindėti ir produktų etiketėse, ir ūkininkų pajamose, kitaip rezultatų pasiekti nepavyks.“
