Nacionalinis miškų susitarimas buvo ilgas ir daug jėgų pareikalavęs procesas. Jame dalyvavo visų suinteresuotų šalių atstovai: nuo grybautojų su krepšiu ar fotoaparatu, susirūpinusių aplinkosaugininkų, tyrimus atliekančių mokslininkų, medienos produktų gamintojų iki politikų, kuriems teks įgyvendinti susitarimus.
Ne dėl visko pavyko susitarti. Nesusitarta 3 temomis ir visos jos vienaip ar kitaip yra susijusios su miškų naudojimo balansu: kur, kaip ir kiek turėtų būti skirta ekologinėms, socialinėms ir ekonominėms miškų funkcijoms užtikrinti.
Viena tema, dėl kurios nesutarta, taip ir vadinasi – „Įvairialypių miško naudų suderinamumas ir ilgalaikis balansas“.
Neatsakyta į tokius strateginius klausimus: „Kokia dalis miškų turi būti saugoma dėl ekologinių funkcijų kartu vykdant gamtai artimą miškininkystę?“, „Kiek ir kur turi būti išskiriami miškai, kurių pagrindinė paskirtis būtų medienos tiekimas ūkiui?“, „Koks daugiafunkcinių miškų vaidmuo, užtikrinant miško funkcijų bei naudų pusiausvyrą ir kaip jie būtų integruojami į miškų funkcinio suskirstymo sistemą?“. Tai sunkūs klausimai, į kuriuos atsakymų dar teks paieškoti.
Užtat susitarėme, kad nuo draudimų ir ribojimų pereisime prie skatinimo priemonių. Tai yra svarbu, norint stiprinti miškų savininkų pasitikėjimą valstybės institucijomis ir užtikrinti saugomų teritorijų plėtrą.
Susitarėme sukurti nemedieninių pajamų iš miško modelį ir sudaryti teisines bei finansines sąlygas jį diegti ir plėtoti. Visi pritarė, kad reikia parengti rekomenduojamą tvarką, pagal kurią sudaromos kraštovaizdžio apsaugos sutartys tarp miško savininkų, valdytojų, suinteresuotų asmenų ir bendruomenių. Sutarėme sudarinėti tokias sutartis.
Visi sutiko, kad socialinės (įskaitant rekreacinę) paskirties teritorijos miške steigimu suinteresuota valstybė, bendruomenės ir asmenys turi tartis su miško savininkais dėl teritorijos steigimo abiem pusėms priimtina forma (pavyzdžiui, sudarydami pirkimo, ilgalaikės nuomos, neatlygintino naudojimo sutartį arba kitokios formos dokumentą). Taip pat susitarėme, kad tenkinant visuomenės poreikius, negali mažėti miškų vertė.
Susitartų nuostatų pagrindu priimta Seimo rezoliucija „Dėl miškų politikos“. Miškų politika turėtų būti formuojama atsižvelgiant į pasiektus susitarimus.
Vyriausybės programos rengimo redakcinė grupė atmetė svarbų socialdemokratų rinkiminį pažadą vykdant pokyčius, darančius įtaką miškų sektoriui, juos pagrįsti kaštų ir naudos analize bei vengti radikalių veiksmų. Maža to, į programą įtraukė tik aplinkosaugos nevyriausybinių organizacijų užrašų knygelėse esančias radikalias nuostatas, dėl kurių susitarimas neįvyko.
Aplinkos ministerijos sudarytas Vyriausybės programos įgyvendinimo planas numato pirmiausia daryti pokyčius, susijusius su miškų naudojimo balansu, dėl kurio nesusitarta, ir tik vėliau, kuriant miškų politikos strategiją, grįžti prie diskusijų (!) dėl susitartų nuostatų. Aplinkos ministerija pripažįsta, kad ambicijos yra labai didelės, o viceministras Ramūnas Krugelis sako, kad miškininkystės mokykla nepasirengusi ateinantiems pokyčiams. Tačiau svarbiausias klausimas – ar Lietuva pasirengusi?
Vyriausybės programos nuostata, kad per 20 metų bent 50 proc. šalies miškų būtų tvarkomi pagal gamtai artimos miškininkystės principus, skamba gražiai ir kilniai, tačiau tai nusako miškų naudojimo balansą. Ruošiamasi priversti miškų savininkus tokį miškininkystės modelį taikyti ne tik saugomose teritorijose, bet ir miškuose aplink miestus, miestelius, o vėliau ir kitas gyvenamąsias zonas.
Trumpai tariant, Europos Komisijos Gamtiškosios miškotvarkos gairės numato šiuos pagrindinius gamtai artimos miškininkystės taikymo principus: natūralus atsinaujinimas turėtų būti pagrindinis miškų atkūrimo būdas, taikoma nuolatinės dangos miškininkystė (draudžiami išplyninantys kirtimai), taip pat turėtų būti paliekamas gerokai didesnis negyvos medienos kiekis miške.
Tokie miškininkystės principai gali būti taikomi, tačiau prieš užsibrėžiant konkrečius tikslus būtinas ateities miško modeliavimas. Kokioje šalies dalyje galima taikyti gamtai artimos miškininkystės principus neprarandant siekiamų miško funkcijų (pvz., rekreacinės)? Didžioji mūsų miškų dalis yra žmogaus sukurti: pasodinti, prižiūrimi ir atsodinami. Ar ateinančios kartos vadins mišku tokį mišką, kuris sunyko nesugebėjęs atsinaujinti? Kiek plotai, tinkami gamtai artimai miškininkystei, dengia saugomų teritorijų ir socialinių miškų, kuriuose tai būtų taikoma, žemėlapius? Šiandien klausimų daugiau nei atsakymų.
Gamtai artima miškininkystė paremta draudimais ir ribojimais, dėl kurių miškų savininkai praranda pajamas ir turto vertę. Ar Lietuva pasirengusi rasti lėšų kompensacijoms?
Nacionalinio miškų susitarimo įvadiniame renginyje tuometinis aplinkos ministras Simonas Gentvilas sakė, kad tariantis reikia suprasti, kad biudžete pinigų nėra ir sektorius negali tapti dotuojamu. Šiandien situacija dar sudėtingesnė, nes neabejotinas mūsų visų prioritetas yra šalies gynyba.
Miškų savininkai siūlo pokyčius miškų sektoriuje įgyvendinti taip, kad turėtume įplaukas į valstybės biudžetą vietoje bandymo rasti kompensacijoms reikalingus šimtus milijonų eurų. Nebūtina priemiesčių miškuose, kuriuose visuomenė mato rekreacinę vertę, teisės aktais riboti ūkinės veiklos. Įgalinkime bendruomenes, kurios naudojasi ekosisteminėmis miškų paslaugomis, tartis ir sudaryti sutartis su miškų savininkais. Reikalui esant, bendruomenės ar suinteresuoti asmenys gali kreiptis pagalbos į vietos savivaldą. Tokiu atveju už miško teikiamas ekosistemines paslaugas būtų sumokama ne iš bendro valstybės biudžeto, o iš mišku besinaudojančios bendruomenės sumokėtų mokesčių pinigų.
Valstybės dėmesys turėtų būti sutelktas į vertingų gamtinių buveinių apsaugą ir gamtos atkūrimo planą. Tuo tarpu bendruomenių ir miškų savininkų sudaryti sandoriai natūraliai sureguliuotų ūkinės veiklos pobūdį tuose miškuose, kurie atlieka socialinę funkciją, ir tokioje šalies dalyje, kokia išties reikalinga visuomenei.
Miškų savininkai bus pasiruošę ateinantiems pokyčiams tada, kai bus tikri dėl sąžiningo, jų turto vertės nemažinančio atlygio už miško teikiamas ekosistemines paslaugas ir produktus. Kada Lietuva bus pasiruošusi ne primesti ribojimus ir draudimus, bet skatinti ekonominius santykius, kurie kuria pridėtinę vertę?
Lietuvos miško ir žemės ūkio savininkų asociacijos informacija