Vytauto Didžiojo Universiteto (VDU) Žemės ūkio akademijos (ŽŪA) prof. dr. Jan Žukovskis, doc. dr. Algimantas Kurlavičius ir magistrantė Martyna Šutaitė vykdo tyrimą, kuriuo siekiama nustatyti Lietuvos ūkininkų kooperacijos poreikius, ūkininkų dalyvavimą (arba nedalyvavimą) žemės ūkio kooperatyvų veikloje, derybinių galių pasitelkimo galimybes bei pasiūlyti priemones kooperatyvų veiklos efektyvumui didinti.
Apklausa vykdoma anonimiškai. Visi duomenys bus naudojami tik mokslinio pažinimo tikslais ir rengiant publikacijas bei magistro tezės. Duomenys bus pateikiami tik apibendrintai, neįvardinant konkrečių ūkių.
Kviečiame dalyvauti apklausoje užpildant ANKETĄ ČIA
***
Kol kas Lietuvoje tik 12 proc. ūkininkų dalyvauja kooperacijos procesuose, kai tuo tarpu Prancūzijoje – 94,6% darbuotojų dirba kooperatyvuose, Austrijoje – 90,7%, Airijoje – 74,8%, ir būtent šiose šalyse produktyvumas yra didesnis lyginant su kitomis ES šalimis.
Šiandien žemės ūkio kooperatyvų steigimas patiria vadybinių, ekonominių, socialinių ir psichologinių trukdžių. Pagrindiniai veiksniai, trukdantys plėtoti kooperaciją žemės ūkio veikloje yra ūkių nenoras dėti papildomų pastangų ir investicijų dėl sunkiai apčiuopiamos kooperatyvų naudos. Tiek žemdirbiai, tiek visuomenė Lietuvoje dar stokoja žinių apie kooperatyvus ir jų veiklą. Kuo daugiau žemės ūkio dalyvių supras, kad kooperatyvai yra realiausia žemės ūkio rinkos demonopolizavimo ir žemės ūkio produktų gamintojų lygiateisiškumo įtvirtinimo joje priemonė, kad be kooperatyvų smulkieji žemės ūkio subjektai rinkos sąlygomis išgyventi nepajėgs, o valstybės teikiama parama negalės būti veiksminga, tuo greičiau jie taps ryžtingais kooperatyvų šalininkais.
„Kooperacija, bendradarbiavimas, tarpusavio supratimas ir pagalba vieni kitiems – būtini siekiant rezultato. Kiekvienas norintis įsilieti į kooperacijos judėjimą turi pradėti nuo savęs ir vietoje žodžio „aš“ pradėti vartoti žodį „mes“. Tik bendrystėje ir susiklausyme galimi proveržiai kooperacijoje“. Deja, Lietuvoje kooperatyvų skaičius nedidėja taip, kaip norėtųsi. Ir ne tik kooperatyvų skaičiuje esmė. Reikėtų nepamiršti, kad siekiamybė – kooperatyvų narių skaičiaus augimas ir žmonių noras įsitraukti į kooperatinį judėjimą. Nuo 1999 m. daugiausiai kooperatyvų kūrėsi agroserviso srityje, o nuo 2006 m. – daugiau kooperatyvų pradėjo užsiimti žemės ūkio produkcijos gamyba. Reikėtų pažymėti, kad kooperuodamiesi ūkininkai turi tam tikrų lūkesčių: stipresnės konkurencijos galios, veiklos skaidrumo, konsultacinės paramos, didesnių kainų už parduodamą produkciją, interesų atstovavimo šalies ir tarptautiniu mastu. Šiandien ypač pasigendame kooperacijos dalyvių pasitikėjimo lyderiu. Kitaip sakant kooperacijoje, kai ir kitur pasigendama sąžiningų lyderių ir iniciatyvių komandos narių, kurie gebėtų įtraukti kooperatyvų narius į sprendimų priėmimą, suburti bendriems tikslams ir uždaviniams. Vienas pagrindinių kooperatyvo tikslų – ekonominė nauda, tačiau kartu sprendžiamos ir socialinės problemos. Būtina stiprinti rinkodarą. Būtina sąlyga išgyventi kooperacijai – formuoti savo nuosavą kapitalą, – sako LŽŪKA „Kooperacijos kelias“ ir ŽŪR Kooperacijos veiklos komiteto pirmininkas Jonas Kuzminskas.
