Jaunojo ūkininko mintys apie tai, kas ūkininkams padeda ir kas trukdo kooperuotis

Laikas greitai bėga. Štai ir šalyje žinomo ūkininko, žemės ūkio kooperatinės bendrovės vadovo ir net kooperatyvų asociacijos pirmininko Jono Kuzminsko sūnus Andrius, ūkininko pamaina, Rietavo savivaldybėje, Labardžių kaime, savarankiškai ūkininkauja jau dešimtus metus. Su Andriumi kalbėjomės po tarptautinės parodos Berlyne „Žalioji savaitė“. Paroda didelė, yra ką pamatyti, tačiau daugiausia laiko Andrius praleido gyvulininkystės paviljone. Tai – tarsi paroda parodoje. Galėjai visą dieną jame praleisti ir neprailgtų.

Taigi, Andriau, kodėl susidomėjai mėsine galvijininkyste?

Nesakau, kad mėsine galvijininkyste galima užsiimti nuobodžiaujant, tačiau pienininkystė yra bene pats sunkiausias žemės ūkio sektorius visomis prasmėmis. Santykinai pelningiausias, kai rinkoje įsivyrauja teisingos pieno supirkimo kainos,  bet ir sunkiausias.  Kitas argumentas – nors ūkiai (tėvo ir Andriaus bei brolio Rimvydo) savarankiški, tačiau juk ir nesvetimi, taigi norėjau diversifikuoti veiklą.

Kokius galvijus pasirinkai ir kodėl?

Pradėjau nuo šarolė veislės, o dabar dar ir limuzinus auginu, tačiau dauguma – mišrūnai. Kodėl? Daug lėmė aplinkybės, gal atsitiktinumas, o vėliau – mokiausi iš kitų ūkininkų.

Kiek iš viso bandoje mėsinių galvijų?

Per 50.

Ar tai optimalus pasirinkimas?

Manau, kad reikėtų auginti nors apie 100 galvijų. Tačiau mes kol kas tiek neturime kur laikyti. Neseniai teko lankytis galvijus auginančiame ūkyje Vokietijoje. Jie galvijus augina intensyviai, tarp pašarų daug naudoja kukurūzų. Net buvo sunku patikėti ūkio savininko pasakojimu, kaip greitai jie sugeba galvijus užauginti. Taigi yra ko pasimokyti.

Kur realizuoji užaugintus galvijus?

Įvairiai. Daugiausia parduodu „Utenos mėsai“, tačiau  teko ir eksportuoti į Turkiją. Tokiais atvejais gali uždirbti daugiau, tačiau turi atitikti ir tam tikrus reikalavimus, kurie neretai nuo tavo norų ir galimybių nepriklauso. Pavyzdžiui, gyvuliai turi būti tam tikros veislės, o sukaupti reikiamą kiekį ne kiekvienas gali. Žinoma, yra ūkininkų, kurie kooperuojasi ir patys galvijus skerdžia. Lietuvoje reikėtų  įkurti nuolat veikiantį galvijų pardavimo aukcioną. Tokį turi kaimynai latviai. Tai būtų labai svarbu ūkininkams ir paskatintų juos kooperuotis.

Kooperacijos galimybės. Jūs, Andriau, ne tik matėte, kaip dirba jūsų tėvo vadovaujamas kooperatyvas „Pieno gėlė“, bet ir, galima sakyti, išnarstėte jį skersai – išilgai, juk studijuodamas Lietuvos žemės ūkio akademijoje būtent remdamasis „Pieno gėlės“ pavyzdžiu, parašėte magistrantūros studijų baigiamąjį darbą „Vertikalios integracijos strategijos kooperuotas įgyvendinimas pienininkystės ūkiuose“. Taigi sakykite, kodėl lietuviai ūkininkai taip lėtai jungiasi į kooperatyvus?

Ne viskas paprasta, kaip kartais gali atrodyti. Žinoma, mėsinių galvijų srityje kooperuotis, siekiant surinkti reikiamą kiekį galvijų, yra naudinga. Surenkame furgoną buliukų ir parduodame. Tačiau jeigu parduodame pagal gyvą svorį, tai kooperavimosi nauda jau mažesnė, juk tokią pat kainą gausi tiek už vieną, tiek už dešimt galvijų. Tiesa, galima gauti naudos kartu ką nors perkant, pavyzdžiui, kukurūzų smulkintuvą – juk neapsimoka jį turėti kiekvienam ūkiui. Naudinga samdant kokias nors kitas paslaugas. Pienininkystės ūkiuose kooperacija yra ir gali būti gilesnė, o štai auginantys mėsinius galvijus kooperuojasi mažai, nebent, pavyzdžiui, kartu įkuria skerdyklą, didmiesčiuose kartu parduoda mėsą. Kitas niuansas – tiek mėsos, tiek pieno supirkėjai veikia pagal jų išbandytą principą: „Ūkininkus skaldyk ir valdyk!”. Kol kas jiems sekasi.

Gal imkitės iniciatyvos!

Reikia sustiprėti, t.y. padidinti gamybos apimtis. Tada gal ir vertėtų, pavyzdžiui, steigti mėsos išpjaustymo cechą. Pradžiai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.