Džiugi žinia – Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijoje (VDU ŽŪA) šių metų liepos 2 d. į magistrų gretas priimtos net keturios gabios LR ŽŪR specialistės. Tai LR ŽŪR Projektų valdymo poskyrio vedėja Laima Buitkienė, Biuro administratorė Edita Bartašiūtė, Savivaldos organizatorė Rokiškio rajone Lina Meilutė – Datkūnienė bei Savivaldos organizatorė Plungės rajone Rūta Gasparovičiūtė. Be kita ko, abi savivaldos organizatorės yra ir Lietuvos jaunųjų ūkininkų bei jaunimo sąjungos valdybos narės.
Visai LR ŽŪR komandai svarbia proga kalbiname naująsias magistres.
Kokia buvo jūsų magistro darbo tema? Kodėl tokią temą pasirinkote?
L.Buitkienė: „Mano magistro darbas buvo skirtas nagrinėti ES struktūrinės paramos efektyvumą smulkų ūkių plėtrai. Temą pati pasirinkau, manau, kad ji tikrai svarbi. Apie smulkiuosius ūkius daug kalbama, tačiau konkrečios informacijos pasigesdavau. Rinkau duomenis iš 100 ūkių visoje šalyje, nuo 85 arų iki 52 ha, įvairių šakų“.
E.Bartašiūtė: „Mano tema – „Valgomųjų vabzdžių verslo vystymas Lietuvoje“. Ši tema man buvo tarsi papildomas iššūkis, nes apie tai informacijos Lietuvoje buvo nedaug. Todėl jos ir ėmiausi, nes įdomu imtis to, apie ką nedaug kas žino. Norime ar nenorime – ši tema ateina į mūsų gyvenimą, juk visi žinome apie klimato atšilimą, apie šiltnamio dujų efektą. Štai tos aplinkybės, kurios gal net netolimoje ateityje lems ir valgomųjų vabzdžių atsiradimą mūsų rinkoje“.
L.Meilutė – Datkūnienė: „Magistro darbo tema – „Vietos maisto sistemos socialinės infrastruktūros gerinimas: Rokiškio rajono atvejis“. Temą pasirinkau sąmoningai – rezultatus tikiuosi vėliau panaudoti Rokiškio rajone organizuojant vietos maisto sistemą ar bent duodant jai pagrindą. Rokiškio rajonas unikalus tuo, kad čia gaminami praktiškai visi maisto produktai, esantys kasdieninio maisto krepšelyje – pradedant ūkininkų užauginamomis daržovėmis, vaisiais, baigiant vietiniu vynu. Rokiškyje gaminami pieno produktai, mėsos gaminiai, duonos gaminiai, yra paukštynas, veikia žuvies produkciją gaminanti įmonė, gaminama šaldyta produkcija, parduodama vietoje užauginta kiauliena ir jautiena. Mano magistro darbas – tarsi mažas žingsnelis, siekiant paskatinti vietos vartotojus labiau pasitikėti vietos gamintojais, galimybė pažvelgti į rajono strateginius planus ir maisto bei maitinimosi strategijos vietą juose, galimybių sudarymą vietos gamintojams veikti pelningai. Tai labai svarbu įvertinant „Europos žaliąjį kursą“ ir neseniai pasirodžiusią strategiją „Nuo ūkio iki stalo“. Mano darbas ir yra praktinio pobūdžio ir manau puikiai pasitarnaus įgyvendinant ŽŪR projektą, kurio tikslas – įgyvendinti trumpųjų grandinių idėją praktiškai Rokiškio rajone“.
R.Gasparovičiūtė: „Jau stodama į universitetą žinojau, kad mano baigiamojo darbo tema bus susijusi su jaunaisiais ūkininkais. Kadangi nuo 2015 – ųjų esu įsitraukusi į Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos veiklą, mano tikslas buvo parengti tokį baigiamąjį darbą, kad jo rezultatai būtų naudingi ir juos būtų galima panaudoti atstovaujant jaunųjų ūkininkų interesams. Savo tikslą įgyvendinau, parengiau magistro baigiamąjį darbą tema „Ūkininkų kartų atsinaujinimo reikšmė Lietuvos žemės ūkio vystymuisi“. Atlikus statistinių duomenų lyginamąją analizę, juos lyginant tarp trijų skirtingų ūkininkų amžiaus grupių, aiškiai atsiskleidė jaunųjų ūkininkų pranašumai, jų svarba žemės ūkio sektoriaus plėtrai, o turimi duomenys, be abejonės, bus panaudojami kaip argumentai ginant jaunųjų ūkininkų interesus Lietuvoje“.
Kas jūsų darbo vadovas? Kaip jį/ją apibūdintumėte?
L.Buitkienė: „Buvo įdomu ir naudinga dirbti su itin reiklia prof. dr Vlada Vitunskiene. Niekam nedaro nė menkiausių nuolaidų. Sunkiausiais momentais iš jos girdėdavau: „Tu gali, tu padarysi!“. Todėl šiandien galiu tik padėkoti profesorei už reiklumą ir pagalbą tobulinant darbą. Ačiū, profesore!“
E.Bartašiūtė: „Vadovė – dr. Jurgita Zaleckienė. Įdomu, kad iš pradžių ji skeptiškai vertino mano pasirinkimą, tačiau vėliau ji įsitikino, kad aš rimtai imuosi šios temos“.
L.Meilutė – Datkūnienė: „Vadovė – VDU ŽŪA prof. dr. Vilma Atkočiūnienė. Reikli, atsidavusi savo srities profesionalė, kuri išties „dega“ kaimo plėtra“.
R.Gasparovičiūtė: „Mano baigiamojo darbo vadovas – doc. dr. Bernardas Vaznonis. Mano darbo vadovas puikus. Jis jaunas, kompetentingas, turi inovatyvų požiūrį – labai daug man padėjo ieškant priėjimo prie mano pasirinktos temos. Džiugina tai, kad visais atvejais prašydama patarimo, pagalbos, nuomonės, sulaukdavau grįžtamojo ryšio. Iš vadovo jaučiau tikrai didelį palaikymą“.
Kokias padarėte išvadas? Kuo jos svarbios, pamokančios, kuo šis darbas gali būti naudingas?
L.Buitkienė: „Išvada tokia – parama smulkiesiems ūkiams yra būtina ir svarbi tiek ūkininkams, tiek valstybei. O parama tikrai veiksminga. Negalima sakyti, kad visi smulkieji ūkiai paramą „pravalgo“. Sakyčiau, kad būtent smulkiųjų ūkių savininkai brangina paramą, jos neiššvaisto. Gautus 15 tūkst. eurų jie sugeba panaudoti labai efektyviai. Efektas akivaizdus tiek moksline prasme, tiek žmogiškąja. Nors kai kas smulkiesiems ūkiams pranašauja žlugimą, tačiau įsitikinau, kad ūkių savininkai nesiruošia trauktis. Ir žemės ūkiui jų reikia. Be jų neliktų kaimo specifikos ir gyvybingumo. Tai liudija ir ES šalių pavyzdžiai“.
E.Bartašiūtė: „Kas šiandien mums atrodo neįprasta, labai greitai gali tapti kasdienybe. Produkciją iš valgomųjų vabzdžių jau gamina ne tik egzotinėse šalyse, bet ir, pavyzdžiui, Anglijoje, Italijoje, Prancūzijoje. Ir jie skirti ne tik delikatesus siūlantiems restoranams, bet patiekiami į prekybos tinklus su receptais, kaip iš jų pasigaminti tam tikrus patiekalus. Daug įdomaus sužinojau bendraudama su Nyderlandų universiteto prof. Arnold van Huis, labai naudinga buvo bendrauti su pirmosios pasaulyje žiogų fermos Izraelyje savininku Dror Tamir. Apskritai, labai svarbu bendrauti su tais, kurie jau turi patirties tam tikroje konkrečioje srityje“.
L.Meilutė – Datkūnienė: „Išvados tokia – gaila, kad unikalus rajonas turintis gilias maisto pramonės tradicijas, siekiančias dvarų laikus, dar nesugauna to unikalumo ir išskirtinumo valdymo. Trūksta ilgalaikio, nuoseklaus strateginio žvilgsnio. Iš šios stiprybės galima būtų labai daug pasiekti ne tik rajonui bet ir regionui. Paminėsiu ir kelias konkrečias išvadas. Pavyzdžiui, nepakankamai išvystyta vietos maisto sistema, todėl nepavyksta užtikrinti vietovės ekonominį konkurencingumą ir aukštus gyventojų sveikatos rodiklius. Atlikta vietos maisto sistemos socialinės infrastruktūros analizė Rokiškio rajone įrodė, kad vietos maisto sistema kaip tinklas rajone neveikia, tačiau turi galimybes būti išvystyta. Vartotojai ir gamintojai nėra nutolę vienas nuo kito, jų yra pakankamai daug ir didelė įvairovė, tačiau vienas apie kitą mažai žino ir sunkiai pagrindžia tarpusavio bendradarbiavimo naudą. Strateginiuose dokumentuose trūksta maisto ir maitinimo strategijos, ryšiai tarp gamintojų ir vartotojų išlieka epizodiški, labiau priklausantys nuo pasitikėjimo vienas kitu ir sezoniškumo nei dėl įsipareigojimų ir atsakomybės pasidalijimo. Apskritai, maisto sistemos socialinė infrastruktūra Rokiškio rajone yra gerintina“.
R.Gasparovičiūtė: „Mano pasirinkta magistro baigiamojo darbo tema mokslinėje literatūroje palyginti mažai nagrinėta, labai ribotas priėjimas prie reikiamų statistinių duomenų. Nuo darbo pradžios kirbėjo klausimas – ar pavyks gauti reikiamus duomenis, ar neatsitiks taip, kad įpusėjus darbo rengimui atsidursiu aklavietėje? Bet tema man labai artima, įdomi ir naudinga. Ir pasirodo viskas yra įmanoma – tereikia įdėti darbo, tikėti tuo, ką darai, ieškoti išeičių. Pastebėjau, kad studijos išmokė mane planuoti laiką, susidėlioti prioritetus, suteikė žinių, padėjo užmegzti naujų kontaktų. Be abejonės visa tai ugdė ir praturtino mane kaip žmogų“.
Tapote magistrėmis. Kas toliau?
L.Buitkienė: „Su kai kuriais mano magistro darbo herojais bendravau jau anksčiau, bendrauju dabar ir tikiuosi bendrauti ateityje. Matau, kad ir jie tapo aktyvesni, ir savo veikla sudomino kitus. Taigi šia prasme darbas turi tęsinį. Man šis darbas buvo naudingas visomis prasmėmis, daug ką panaudosiu dirbdama LR ŽŪR“.
E.Bartašiūtė: „Džiaugiuosi, kad pirmuosius žingsnius Lietuvoje žengia valgomųjų vabzdžių įmonė UAB „Ensifera“. Jos vadovas Dominykas Aleknavičius įsitikinęs, kad ši sritis perspektyvi. Kol kas lietuviai jo įmonės gaminamą produkciją perka vedami smalsumo, tačiau labai tikėtina, kad netolimoje ateityje šie baltymais ir kt. turtingi produktai mūsų rinkoje bus įprasti. Ir mokslo tyrimai rodo, kad žmogaus organizmas labai sėkmingai sugeba įsisavinti būtent tokius produktus. Be to, visi žinome apie darnaus vystymosi būtinumą“.
L.Meilutė – Datkūnienė: „Šį klausimą artimieji jau uždavė. Galvoju. Tai jau mano antras magistro darbas. Dabar norėčiau nors šiek tiek pailsėti. Toliau – daugybė darbų ir galimybių paieškos patobulinti tai, kas išryškėjo atliekant tyrimą. Esu idealistė, tikiu, kad labai daug dalykų mūsų pačių galioje, todėl reikia dirbti. Daug, nuosekliai ir nuoširdžiai. O rezultatus anksčiau ar vėliau pamatysime. Savo darbo patirtį realiai panaudosiu įgyvendinant LR ŽŪR projektą, kuris skirtas būtent trumpųjų maisto tiekimo įgyvendinimui Rokiškio rajone. Projektu siekiama, kad sėkmingu Rokiškio rajono pavyzdžiu galėtų pasinaudoti ir kiti šalies rajonai“.
R.Gasparovičiūtė: „Artimiausiu metu naudosiu įgytas žinias ir patirtį LR ŽŪR bei Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos veiklose ir apskritai gyvenime. Esu patenkinta studijų kokybe, tačiau šiam kartui studijų man gana – savišvietai lankysiu seminarus, mokymus, dalyvausiu konferencijose aktualiomis temomis. Šiandieniniame pasaulyje, kada viskas taip greit keičiasi, būtina nuolat tobulėti – domėtis, mokytis, ieškoti informacijos, todėl tikrai neatmetu galimybės, kad po kelių metų dar grįšiu į universiteto auditoriją“.