Žemės ūkio rūmų vicepirmininkas, Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos (LJŪJS) vadovas Vytautas Buivydas juokauja, kad vasara tik dabar prasidėjo – po lietingo periodo nežinia, ar ilgam, liepai persiritus į antrąją įsivyravo saulėtos dienos. Tačiau mūsų pokalbis su jaunųjų ūkininkų lyderiu ne apie „ūkį ir bites“, o apie bendresnius dalykus – jaunųjų ūkininkų šiandieną ir nuo ko priklauso ateitis.
Kokiomis nuotaikomis jaunieji ūkininkai šiuo metu gyvena? Kas kelia didesnį galvos skausmą – nepalankūs orai ar kiti dalykai?
Galvos skausmų dabar daug, kaip ir kiekvienam ūkininkui. Bet jaunieji ūkininkai turi mažiausiai lašinių prikaupę, nes palyginti su kitais jų trumpiausias ūkininkavimo tarpsnis. Todėl yra nežinomybė dėl ateities, kas bus po pusmečio. Visi girdime apie krizę, ateinantį sunkmetį. Jaučiame energetikos išteklių – degalų, dujų, elektros – brangimą. Nežinomybė neskatina kurti, investuoti ir modernizuoti ūkių.
Brangsta ir darbo jėga. O galutinio produkto kainos kyla lėčiau negu išlaidos, pavydžiu imtume mėsą ar šilauoges, kurias pats auginu. Nepaisant joms nepalankaus sezono uogų kaina gali netgi nukristi, nes rinkoje gerokai padaugėjo konkurentų.
Turint viziją ir norą ūkininkauti įvairūs nežinomi dalykai gali tave pristabdyti ar net sustabdyti. Yra jaunųjų ūkininkų, kurie atsisako finansinės paramos, nors jų projektai jau buvo patvirtinti. Žmonės nėra tikri dėl ilgalaikės perspektyvos, o trumpuoju laikotarpiu matome ateinančią krizę.
Krizė ūkiui gali būti pražūtinga. Reikalinga galimybė skolintis, gauti apyvartinių lėšų einamosioms išlaidoms. Apie tai kalbamės ir su jaunaisiais ūkininkais, ir su Žemės ūkio ministerija: bus krizė – ar mes jai ruošiamės, ar bus lengvatinės paskolos?
Žemės ūkio paskolų garantijų fondas konsoliduojant Nacionalines plėtros įstaigas bus galimai jungiamas prie INVEGA. Kyla abejonių: paskolas gaus tie, kurie garsiausiai rėkia, ar tie, kuriems labiausiai jų reikia. Tai neteisybė, su kuria mes nuolat kovojame, kai skirstoma įvairi finansinė parama.
Jūsų asociacija labai aktyvi, nuolat dirbanti su valdžios institucijomis. Kaip apibūdintumėte santykius šiuo metu? Esate girdimi, randate atsakymus į rūpimus klausimus?
Matau, kad Žemės ūkio ministerija socialinių partnerių spaudžiama iš visų pusių. Dėl to, atvirai pasakius, nepavydžiu ministrui ir jo komandai. Kiekvienas „paklodę“ traukia į savo pusę. Kai kurie socialiniai partneriai savo siauro sektoriaus interesus siekia iškelti aukščiau kitų. Aš stengiuosi visus sprendimus ir pasiūlymus permąstyti visuomeniškai, pilietiškai – visi esame savo šalies piliečiai.
Apie jaunuosius ūkininkus visada sakiau ir sakysiu: jaunimui reikia pagalbos. Jaučiuosi visiškai teisus, nes jaunimas yra mūsų kaimo, Lietuvos ateitis. Jei jaunimo neremsime, koks bus ateities kaimas be jaunimo? Turbūt plytės stambiųjų ūkininkų, įmonių grupių suarti laukai ar kaimas virs vasarvietėmis, trumpam atgis tik vasaros mėnesiais. Suprantu, kad vyksta natūralūs procesai, tačiau jaunimą išlaikyti kaime turėtume kuo ilgiau. Tie, kurie įleidžia kaime šaknis, čia augina savo vaikus. Tikėtina, kad jei sukursime tinkamas sąlygas – jie ir toliau čia pasiliks.
Šiandien jaunam žmogui sunku įsikabinti. Ne tik dėl politinių sprendimų, bet ir dėl požiūrio į jauną žmogų. Kaime besikuriantis jaunas žmogus iškart tampa kitų ūkininkų konkurentu. Prasideda problemos: kaip žemę išsinuomoti, kaip pastatą įsigyti, kažkieno gyvuliai pasileido ar netgi buvo tyčia paleisti…
Nuo nulio pradėti ūkininkauti yra sunku – nėra palaikymo, esi smukdomas. Na, bet norintieji ūkininkauti ieško galimybių, perėję ledą ir ugnį išgyvena, sukuria savo ūkius.
Paminėjote ekonominę krizę, augančias energetinių išteklių kainas, lengvatinių paskolų būtinumą. Tai aktualu visiems, bet kokias matote galimybes jaunimui?
Galimybių visada matau, bet yra ir politiniai sprendimai. Kas deklaruojama, turi būti ir įgyvendinama. Tas pats Žemės ūkio paskolų garantijų fondas: yra dėliojami tam tikri mechanizmai. Klausimas – kiek bus skirta pinigų, kokia bus jų sklaida ir kiek jaunųjų ūkininkų tą naudą pajus. Prieš tai buvo programos, pagal kurias prisiskolino grūdininkai ir šiandien turi tas nemokamas paskolas. Nesakau, kad tai blogai. Sakau, kad paskolas gavo ne tie, kam jų labiausiai reikėjo. Problemą pripažįsta ir ministerija. Bet yra ilga taisyklių rengimo procedūra. Kol kas nežinome, ar paskolos produktas bus prieinamas paprastam ūkininkui.
Ūkininkų statistika labai traukiasi. Tai matydamas jaunas žmogus gerai pasveria, ar verta imtis tos veiklos, iš kurios kiti traukiasi. Turi būti požiūris į jaunimą, ir ne momentinis.
Negalime kaltinti dabartinio ministro ar jo komandos. Norėdami ieškoti kaltųjų turėtume žiūrėti dešimties metų laikotarpį ir kiekvieno buvusio ministro pasiteirauti – ką jis padarė dėl jaunųjų ūkininkų.
Taigi palankiai vertinate dabartinės Žemės ūkio ministerijos pastangas?
Ne tai kad palankiai, bet kad jie kalbasi. Išgirsta. Žinoma, rezultato norėtųsi visada geresnio. Toks kiekvienos asociacijos tikslas. O buvo ministrų, kurie net nesikalbėdavo, tiesiog užsidarę kabinete dirbo savo darbus: kiek čia tėra tų jaunųjų ūkininkų pagal plotus…
Norėtųsi išgirsti, kaip vertinate Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023-2027 m. strateginį planą, ar tenkina pasiekti susitarimai?
Prie jo esu praleidęs ne tik daug dienų, bet ir naktų, nes, iš ministerijos gavus klausimo medžiagą, aptarimui reikėdavo pasiruošti. Į diskusijas susirinkdavome su labai skirtingomis nuomonėmis. Vieša paslaptis, kad socialiniai partneriai yra susiskaidę: smulkieji – stambieji, grūdininkai – gyvulininkai ir kt. Ką ministras gerai padarė, tai susodino prie bendro stalo. Džiaugiuosi, kad toje komandoje, kurioje buvo atstovai iš Žemės ūkio rūmų organizacijų, Ūkininkų sąjungos, Jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos, Žemės ūkio bendrovių asociacijos, kažkaip sugebėjome logiškai ir be emocijų dirbti. Sugalvota tikrai gerų dalykų, nors Strateginio plano vertinimai įvairiapusiški. Ir man pačiam jis šiandien patinka apie 80 proc., tačiau turbūt nerasime tokio, kuris būtų patenkintas šimtu procentų. Tai normalu.
Turėtume žiūrėti globaliai. Pagrindinis tikslas sugalvotas ne Lietuvos, Žaliasis kursas ir keliami didesni aplinkosauginiai reikalavimai yra Europos Sąjungos bendra politika. Esame ne tik ūkininkai, bet ir piliečiai. Galėsime didžiuotis kurdami geresnę, švaresnę aplinką, sveikesnį produktą, ilgainiui užtikrinsime ilgesnę gyvenimo trukmę. Taip, dėl bendrų tikslų turėsime pasistengti, gal truputį derliai sumažės, gal įprastą įrangą reikės pakeisti.
ES iškelti tikslai bendri visai Europai. Lietuvoje kai kuriais atvejais perlenkiamos ribos, pasitaiko, kad bandoma taikyti aukštesnį standartą negu ES. Dėl to diskutavome. Tačiau didžiąja dalimi mums pavyko dėl tų dalykų susitarti.
Apskritai Strateginį planą vertinu teigiamai. Turbūt svarbiausias neigiamas dalykas yra laikas: jau nuimamas derlius, po mėnesio prasidės sėja, o kokie bus reikalavimai – ūkininkai dar nežino, negali priimti sprendimus. Tas kelia neigiamą ūkininkų emociją. Galima kaltinti ministeriją ar asociacijas, kad jos dėl Strateginio plano kelia daug klausimų. Vis dėlto geriau viską išsiaiškinti ir išsigryninti detales, užuot paskui sakius, kad blogai padaryta.
Žemės ūkio ministerija siūlo paskutines pastabas dėl Strateginio plano teikti raštu. Klausimėlių, pasiūlymų dar turėsite?
Ekoschemose yra dar specifinių nišų. Gyvulininkystės ūkiai norėtų daugiau ekoschemų, jų daugiau numatė kaimyninė Lenkija. Norėtųsi, kad didesnis dėmesys būtų skiriamas šakinėms sritims – uogininkystei, šiltnamininkystei.
Tačiau esminiai dalykai Strateginiame plane jau yra. Visi suprantame, kad prie jų turėsime prisitaikyti, kaip ir visa Europa, bei toliau konkuruoti bendrojoje rinkoje. O ateityje palyginti su trečiosiomis šalis gal net turėsime didesnį konkurencinį pranašumą, nes Europoje užaugintas produktas kokybiškesnis.
Galima pajuokauti. Įtampa dėl Strateginio plano rengimo dabar atslūgo. Tos įtampos ir veiklos dabar nepritrūks?
Įtampos nepritrūks, nes yra lobizmas, atstovavimas. Atsiras kitų problemų… Vis dėlto džiaugiuosi, kad tai yra tas Strateginis planas, kuris darys įtaką ir jaunųjų ūkininkų apsisprendimui. Palyginti su praėjusiu finansiniu laikotarpiu jauniesiems ūkininkams numatytas beveik dvigubai didesnis biudžetas (primename: 2,3 proc. visų tiesioginių išmokų voko – papildomai jaunųjų ūkininkų pajamų paramai; 31 proc. kaimo plėtros lėšų – jaunųjų ūkininkų įsikūrimui). Norėtųsi, kad jis būtų ir dar didesnis. Galbūt tokia galimybė atsirastų įsibėgėjus finansiniam periodui ir paaiškėjus, kad biudžetas išnaudojamas.
Didesnis biudžetas yra ir mūsų, jaunųjų ūkininkų, pasiekimas. Sulaukėme palaikymo ne tik Lietuvoje, bet ir Briuselyje – iš ten atėjo žinutė, kad jauniesiems ūkininkams turi būti skiriamas didesnis dėmesys. Apie tai kalbėjime visą laiką. Kai ministerija apie Naujuosius metus Komisijai išsiuntė Strateginio plano projektą, Lietuva buvo pagirta už tai, kad jauniesiems ūkininkams nutarė skirti didesnį finansavimą. Jaunuosius ūkininkus verta išgirsti!