2023 m. kovo 15 d. 10 val. Vilkaviškio kultūros centre įvyko ūkininkų konferencija apie žemės ūkio perspektyvas Lietuvoje, kurios darbotvarkėje daug aktualių ir svarbių klausimų: 2023 m. žemės ūkio naudmenų deklaravimo aktualijos, paramos administravimo aktualijos ir laukiantys pokyčiai, automatinė laukų nuolatinio stebėjimo sistema ALNSIS, ūkininkų kooperacijos ir bendradarbiavimo galimybės, diskusija dėl Aplinkos ministerijos pateikto Žemės įstatymo pakeitimo projekto ir kt. klausimai.
Įžanginį žodį tarusi Vilkaviškio rajono Žemės ūkio skyriaus vedėja Lina Grygalienė pasveikino svečius ir dalyvius su pavasariu, o ūkininkams palinkėjo ne tik išklausyti aktualių pranešimų, bet ir užduoti rūpimus klausimus.
Žemės ūkio viceministras Egidijus Giedraitis pristatė paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei ūkinius gyvūnus paraiškos ir tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės taisyklių ypatumus 2023 m. bei atsakė į ūkininkų klausimus.
Paramos administravimo aktualijas ir pokyčius pristatė ir išsamiai į ūkininkų užduotus klausimus atsakė Nacionalinės mokėjimo agentūros (NMA) Žemės ūkio paramos departamento direktorė Enrika Raibytė.
Renginį moderavusi Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos (LŠŪS) vicepirmininkė Egle Markevičiūtė kvietė ūkininkus burtis, bendradarbiauti ir kylančius klausimus bei problemas spręsti drauge.
„Lenkiu galvą prieš kiekvieną žemdirbį. Pati esu ūkininkė, todėl labai gerai žinau, koks sunkus, daug kantrybės, ištvermės ir pasiaukojimo reikalaujantis žemdirbio darbas. Ypatingai tų ūkininkų, kurie laiko gyvulius. Galima tik pabandyti įsivaizduoti ką jie jaučiau ir kuo jie gyvena, kai turi visiems įrodinėti savo teises gauti tai, kas jiems priklauso, ką jie užsidirbo savo sunkiu darbu. Ministras sako, yra priemonės, kuriomis pieno ūkiai gali pasinaudoti prarastoms apyvartinėms lėšoms atstatyti – tai lengvatinės paskolos. Gal priemonė patogi, tačiau nereikia pamiršti, kad ūkininkai ir taip negauna visų pajamų, dirba nuostolingai, o jiems dar siūlomos paskolos, kurias reikės ne tik grąžinti, bet už jas dar reikia ir palūkanas sumokėti. Ne vienam ūkiui tai ne išsigelbėjimas, o priešingai – tai skendimas dar didesniuose įsiskolinimuose. Mokslininkai vieningai pažymi, kad be gyvulininkystės toli nenueisim: be gyvulininkystės sunkiai pasieksim žaliojo kurso tikslų, kelmų ir akmenų krūvos ar pavienių medžių saugojimas ariamoj žemėj mūsų neišgelbės. Pavargę ūkininkai kalba apie karvių bandų naikinimą. Bet visa valstybė, valdžia turėtų būti suinteresuota tokias gyvulių bandas išsaugoti. Pieno ūkiui sugriauti pakanka pusdienio, bet vėl atstatyti gali neužtekti ir dviejų metų. Šiomis dienomis viešoje erdvėje pasirodė informacija, kad ŽŪM planuoja pieno ūkiams mokėti paramą. Tam numatyti 8 mln. eurų iš nacionalinio biudžeto. Nustatytas išmokos dydis – 37-38 Eur už pieninę karvę. Iniciatyva gal ir gera, bet realią naudą vėl gaus tik stambūs ūkiai, kurie ir taip gauna didžiausią kainą už perdirbėjams parduotą žaliavinį pieną. O mažiausi ūkiai, kurie patiria didžiausius nuostolius ir vėl liks prie suskilusios geldos. Paklausėme, kodėl negalima išmokų diferencijuoti pagal ūkių dydį, pagal kainą, mokamą už pieną. Gavome atsakymą, jog to neleidžia Europos Komisija, nes pažeidžiama konkurencija. Tuomet kyla klausimas, o kodėl tuomet galima diferencijuoti susietąją paramą už pienines karves, kodėl numatyta diferencijuoti Papildoma perskirstomoji pajamų paramos išmoka už pirmuosius 50 ha? Tikiuosi ir į šiuos klausimus gausime atsakymus. Gyvenu viltimi, kad gyvulininkystė Lietuvoje išliks tradicine, o ne alternatyvia veiklos šaka šalia sliekininkystės, sraigininkystės ar svirplininkystės, o ateities kartos apie ūkinių gyvūnų įvairovę sužinos ne iš gamtos pažinimo vadovėlio ar zoologijos sode. Kalbant apie žemės ūkio sektorių, man norisi jį palyginti su ekologine agrosistema, kurioje kiekvienas jos narys užima savo nišą, atlieka tam tikrą funkciją. Nariai išsidėsto ardais, vertikalia ir horizontalia kryptimi. Tokioje sistemoje tarprūšinė konkurencija neišvengiama, bet tam tikras šalutinis veiksnys gali šitą konkurenciją sušvelninti. To ir laukiame iš savo valdžios – daugiau dėmesio mažiausiems ir finansine prasme silpniausiems – smulkiems ir vidutiniams ūkiams. Kitas dalykas – mano minėtos agrosistemos gyvybingumas, sveikatingumas, lankstumas priklauso nuo biologinės įvairovės, kuo ji didesnė, tuo sistema gyvybingesnė. Dovanokit, kad ūkininkus prilyginu biologini įvairovei, tačiau tik tai leidžia mums suprasti, kad visi žemdirbiai turi turėti galimybę būti šioje sistemoje – tiek stambūs, tiek nedideli šeimos ir vidutiniai ūkiai. Sakysite šeimos ūkiai silpni, nekonkurencingi, neperspektyvūs. Su tuo nesutiksiu. Pasidairykime po Europos šalis, į kurias taip mėgstame lygiuotis – Vokietija, Belgija, mūsų kaimynė Lenkija – dominuoja šeimos ūkiai. Ir jie puikiai išgyvena. Patirtis rodo, kad didelių ekonominių krizių metais žlugo daugiausia stambūs ūkiai. Maži ūkiai neturi tokio perdėto pasitikėjimo savimi, investuojant jie konservatyvūs, daugiau skaičiuoja ir geriau įvertina visas rizikas. Bet jau įrodyta, jog būtent šeimos ūkiuose sukuriama daugiau darbo vietų. Darbą turi visi šeimos nariai, vaikai išleidžiami į mokslus, į gyvenimą. Be to, šeimos ūkiai kūrybingi, inovatyvūs. Kad galėtų išgyventi, jie neapsiriboja tik žaliavos gamyba, dažnai jie sukuria galutinį produktą, kuris yra grynesnis, sveikesnis, tuo pačiu vertingesnis, o tokių produktų vartotojai ne tik laukia, ieško, bet yra pasiruošę mokėti ir aukštesnę kainą. Puikus to pavyzdys – sėkmingai veikiantys ūkininkų turgeliai. Šeimos ūkiai turi išlikti dėl daugelio priežasčių – viena iš jų – Lietuvos kaimo ateitis. Nuo žemės nuvaryti jauni žmonės tikrai neskubės tarnauti stambiems žemvaldžiams – greičiau jie rinksis emigraciją. Lietuvos kaime gyvena trečdalis šalies gyventojų, todėl norint, kad kaimai išliktų, būtų gyvybingi, būtina pradėti rūpintis smulkiais ir vidutiniais ūkiais, juos stiprinti. Šie ūkiai yra tvarios gyvenamosios aplinkos ir ekonominės veiklos pagrindas, todėl jiems turi būti skiriamas ypatingas dėmesys. Siekiant skatinti darnią žemės ūkio plėtrą, teisingą ES paramos skirstymą ir sąžiningą konkurenciją, taip pat išlaikyti kaimo gyvybingumą bei ūkių įvairovę, būtina stiprinti smulkius ir vidutinius ūkius, mažinti jų atskirtį, atsakingai paskirstant bei užtikrinant tiesiogines išmokas tiems, kuriems labiausiai to reikia. Dabar nustatytas tiesioginių išmokų bazinės dalies ribojimas iki 100 000 eurų su galimybe išskaičiuoti darbo užmokestį yra tik kosmetinė, bet ne veiksminga priemonė bandant remti, išsaugoti ir stiprinti smulkius ir vidutinius ūkius. O tai daryti būtina, kad išsaugoti Lietuvos kaimą ir užtikrinti jo gyvybingumą”, – kalbėjo Eglė Markevičiūtė.
Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) vicepirmininkas Vytautas Buivydas savo kalboje akcentavo Aplinkos ministerijos pateikto Žemės įstatymo pakeitimo projektą, kuriame numatoma neberiboti didžiausio leistino įsigyti nuosavybės teise žemės ūkio paskirties žemės ploto. „ŽŪR nariai nuo 2013 m., pasisakė už Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo ribojimą, parengta ir išsiųsta ne viena rezoliucija, atsakingoms institucijoms, deja… Šiais metais kreipėmės ir į LR Prezidentūrą, Seimą ir kitas valdžios institucijas, tame tarpe ir Aplinkos ministeriją, kad operatyviai būtų sprendžiamas žemės ūkio paskirties žemės (valstybinės ir privačios) įsigijimo ribojimo klausimas. Lietuvoje apie 10 proc. ūkininkų valdo iki 80 proc. Lietuvos žemių. Lietuvoje galiojantis įstatymas, neleidžiantis turėti asmeniui daugiau nei 500 ha žemės yra realiai neveikiantis. Žemę neribotai galima įsigyti, superkant juridinių vienetų akcijas. Neribojant žemės pardavimo per akcijas bei pajus, kyla grėsmė ir nacionaliniam saugumui, kadangi dauguma valstybės nekilnojamojo turto sutelkiama ribotame subjektų rate. Kokia ateitis? Gali ateiti laikas, kai korporacijos, kurios ateina ir supirkinėja žemes, ims jas perpardavinėti kam tik nori. Kas gali paneigti, kad anksčiau ar vėliau žemė atiteks svetimšaliams. Todėl privalome atstovauti savo šalies žemdirbių ir kaimo gyventojų interesams, kad neištiktų Prancūzijos ūkininkų likimas, kai savo gimtoje žemėje teks tik samdiniu dirbti” – kalbėjo V.Buivydas.
Lenkijos Respublikos Punsko valsčiaus viršaitis Vytautas Liškauskas pasidalino Lenkijos šeimos ūkių gyvenimo ypatumais ir kooperacijos galimybėmis bei akcentavo kooperacijos svarbą. „Tai vienintelė galimybė išlikti, tik susikooperavę ūkininkai gali konkuruoti, o jei nepatinka žodis „kooperacija”, tada tiesiog draugaukite tarpusavyje ir bendradarbiaukite, siekite bendrų tikslų ir būkite vieningi”, – sakė svečias iš Punsko V.Liškauskas.
Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų asociacijos „Kooperacijos kelias“ valdybos pirmininkas, Žemės ūkio kooperatyvo „Pieno gėlė“ valdybos pirmininkas Jonas Kuzminskas, kuris yra ir Žemės ūkio rūmų Kooperacijos komiteto pirmininkas, taip pat akcentavo kooperacijos naudą ir pažymėjo, kad jų kooperatyvui priklausantys pieno ūkiai šiandien dar gyvuoja tik dėl to, kad yra susikooperavę.
LŠŪS vicepirmininkas Algimantas Belzus akcentavo kartų kaitos, ūkininkų svarbą kaimo gyvybingumui ir regionų plėtrai.
