Praėjusį mėnesį Lietuvos ekologinių ūkių asociacija (LEŪA) išsirinko naują vadovą. Ilgametį ekologinių ūkių vedlį Saulių Daniulį pakeitė kooperatyvo „Eko tikslas“ direktorius Mindaugas Petkevičius.
Kokias pagrindines sektoriaus problemas mato naujasis vadovas ir kodėl ekologinių ūkių plėtra yra sulėtėjusi, kodėl sumažėjo ekologišką produkciją perdirbančių įmonių skaičius ir ko trūksta, kad ekologiniai ūkiai aktyviau kooperuotųsi, kalbame su naujuoju asociacijos vadovu ir aktyviu Žemės ūkio rūmų nariu M. Petkevičiumi.
Kiek laiko aktyviai dalyvaujate LEŪA veikloje?
Jau trečia kadencija, kai esu asociacijos valdyboje ir jau ilgus metus esu narys kaip ūkininkas. Turiu mišrų šeimos ūkį, ekologiškai auginame pusšimtį melžiamų karvių, taip pat auginame javus.
Kokius pirmuosius darbus planuojate atlikti kaip naujasis asociacijos vadovas?
Pirmiausia norime užmegzti dialogą su Žemės ūkio ministerija (ŽŪM), kuri mus geriau išgirstų, atsižvelgtų į mūsų siūlymus. Vienas iš darbų, kurį tikiuosi greitai užbaigti yra tai, kad mūsų asociacija turi būti įregistruotai kaip lobistinė organizacija. Mes negalime teikti visų svarbių ir reikalingų savo siūlymų ministerijai kol to nepadarėme. Tai formalus, tačiau svarbus žingsnis.
Europos Sąjunga (ES) tikisi, kad iki 2030 metų ekologiniai plotai sudarys 25 proc. visų žemės ūkio naudmenų. Šiandien mūsų šalyje ekologiniai plotai sudaro 8,1 proc. žemės ūkio naudmenų – atitinkame ES vidurkį, kuris yra 8 proc. Kokioje padėtyje yra mūsų ekologiniai ūkiai? Ar šiandieną yra perspektyvų jų plotams plėstis?
Pirmiausia, keista, kad Lietuva neturi tikslo iki 2030-ųjų savo ekologinę gamybą išplėsti iki 25 proc., nes kai kurios šalys jau dabar šį rodiklį yra pasiekusios, kitoms nedaug trūksta. Lietuvoje, tiek programose tiek ilgalaikiuose planuose yra tik siekiamybė, kad ekologinė gamyba pasiektų 13-15 proc. nuo visų žemės ūkio naudmenų. Tiesa, mums net šis skaičius yra labai ambicingas. Pasakysiu atvirai, šiandieną vykdomas ekologinių ūkių genocidas, todėl staigaus proveržio tikėtis neverta. Kai buvo kuriamas Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginis planas, ekologiniams ūkiams buvo skiriama daug dėmesio. Tačiau kai viskas nugulė į teisės aktus, taisykles, pamatėme, kad ekologiniai ūkiai negali dalyvauti daugelyje ekoschemų. Tuomet ūkininkui belieka pasverti: naudotis keturiomis ekoschemomis, visomis negamybinėmis veiklomis, gyvūnų gerovės programa, Ekologinės sistemos „Sodų ir uogynų tvarkymas gamtai palankiu būdu“ kaip įprastiniam ūkiui ir gauti už viską paramą ar likti ekologinėje gamyboje ir gauti minimalią paramą, dalyvaujant vos dviejose ekoschemose. Mūsų asociacija aktyviai domėjosi, kokios bus naujosios deklaravimo taisyklės, parodėme kur padarytos klaidos, buvo siūloma kaip jas reikėtų keisti.
Ar pataisius Jūsų minimas klaidas situacija iš esmės ekologiniams ūkiams keičiasi? Ar to pakanka norint skatinti ekologinę gamybą?
Tikrai ne, nes į daugelį pasiūlymų yra neatsižvelgta. Pavyzdžiui, jeigu ūkininkas naudojasi bent viena ekoschema, jis privalo skirti ne mažiau kaip 5 proc. ariamos žemės negamybinei veiklai ir (ar) žaliam pūdymui ir (ar) ekologinėms sistemoms Durpžemių/Eroduotos žemės keitimas pievomis. Kažkodėl ŽŪM nusprendė už negamybines veiklas ekologams nemokėti… ŽŪM turi suprasti, kad idėjinių ekologų mažėja, o likę ekologai ir jaunimas supranta, kad vien gražiais norais ekologiškai ir tvariai ūkininkauti prie tokių taisyklių ir paramos neįmanoma, todėl renkasi įprastinį ūkininkavimo būdą.
Dėl skatinimo užsiimti ekologine gamyba, tai ŽŪM rašėme siūlymus, tačiau ŽŪM turi savo požiūrį į ekologinį ūkininkavimą ir dažniausiai atsižvelgia tik iš dalies, ten kur nėra kalbama apie pinigus. Norint pradėti skatinti užsiimti ekologine gamyba, būtinai turėtų būti perskaičiuota parama ekologams, kuri nuo 2014 metų beveik nesikeitė. Visos gamybai reikalingos priemonės, žaliavos ir darbo jėga per pastaruosius 8 metus žymiai pabrango, tiesioginės išmokos kasmet po truputį didėjo, o parama ekologams yra įšaldyta ties 2014 metų riba. Taip pat turėtų būti leidžiama naudotis visomis priemonėmis, kuriomis naudojasi įprastiniai ūkiai.
Yra nuomonių, kad ekologiniam ūkininkavimui iškelti tikslai yra per daug ambicingi. Jie negalės būti pasiekti, jei tam nebus skirta daugiau lėšų. Kaip Jūs vertinate tokias mintis, ar ekologiniam ūkininkavimui tikrai reikėtų dar didesnio finansinio voko? Kaip tuomet reikėtų saugotis nuo išmokų medžiotojų, kurie kelis metus dirbs ekologiškai, o įsipareigojimams pasibaigus tiesiog pasitrauks iš ekologinės gamybos?
Jei atvirai, nebėra ką „medžioti“, nes ekologams skiriamos išmokos nėra didžiulė motyvacija. Nuo 2014 metų tiesioginė išmoka ekologams paaugo tik 20 eurų. Įvertinus kiek per visą šį laikotarpį keitėsi kainos, kiek didėjo ūkininkų sąnaudos, gaunamos išmokos yra per mažos. Supraskime, kad išmokos mokamos už negautas pajamas dėl mažesnio ekologiško derliaus ir patirtas papildomas išlaidas dirbant ekologiškai. Bandėme teirautis, kokiais kriterijais remiantis yra skaičiuoja parama ekologiniams ūkiams, tačiau iš ŽŪM atsakymo negavome. Vienareikšmiškai, parama ekologinei gamybai turėtų būti nepalyginamai didesnė. Gaila, kad šiandieną ekologinis ūkininkavimas bene prilyginamas prie įprasto ūkininkavimo. Tarkime, už ekologišką ir ekstensyvų gyvulių ganymą yra skiriama beveik tokio paties dydžio išmoka (skirtumas 6 eur), o iš ekologų labai daug reikalaujama, čia laisvės mažai: sertifikavimas ir mokestis už šią paslaugą, netikėtos patikros, žurnalų pildymas, sudarinėjami prevenciniai ir atsargumo priemonių planai ir kt. O štai įprastiniame ūkyje viskas daug paprasčiau.
Kokia padėtis dėl ekologinės gyvulininkystės srityje? Kiek teko domėtis, išmoka už ekologiškai laikomus gyvulius yra mažesnė nei už grūdines kultūras. Kaip manote ar tai teisinga?
Už ekologiškai laikomus gyvulius nėra mokama jokia parama. Mes už juos negauname nei euro… Išmoka gaunama už pievas, ne už gyvulius, jei neturėsi gyvulių tai ir už pievas negausi išmokų. Asociacija prašė, kad būtų leista naudotis ekologine sistema „Gyvūnų gerovė“. Tačiau ŽŪM mums atsakė, kad ekologai ir taip privalo laikytis gyvūnų ganymo reikalavimo ir šia sistema naudotis neleido, nors iš esmės reikalavimai „Gyvūnų gerovės“ skiriasi, bet kam tai rūpi… Ekologinėje gamyboje mes gauname išmokas už pasėlių plotus, t. y. pievas, javus, daržoves, vaisius ir t.t. Tačiau kalbant apie dirbamas pievas turiu pastebėti, kad už jas mokama išmoka yra apie 50 eur mažesnė nei už javus. Nemanau, kad tai sąžininga, kuo gyvulininkai kalti, kad jiems reikia auginti pievą? Juk su pievomis nėra taip paprasta, įrengti gerą pievą kainuoja dvigubai brangiau nei pasėti kviečius, žolės sėklos nėra pigios, pievas reikia taip pat ir patręšti, tris, keturis kartus nušienauti. Taigi, manau, kad už ekologiškas pievas turėtų būti gerokai didesnė išmoka.
Pakalbėkime apie ekologinės produkcijos perdirbimą. Sertifikuotų perdirbimo įmonių skaičius 2020-2021 m. sumažėjo 18,24 proc. ir sudarė 121 vnt. Kokios priežastys lėmė tokį staigų perdirbimo įmonių sumažėjimą? Ar dėl to kalta tik pandemija? Kaip reikėtų paskatinti ekologinės produkcijos perdirbimą?
Taip, didžiausią įtaką padarė pandemija. Žmonėms įsijungė savotiškas išgyvenimo ir taupymo mechanizmas ir pirkimai sulėtėjo. Gavome nemažai atgarsių, kad perkamumas susitraukė, partneriai mažino žaliavos supirkimo apimtis, nes tiesiog prekyba nevyko taip intensyviai. Tikimės, kad šį rudenį grįšime į tokį patį ekologinės produkcijos perdirbimo lygį, kokį turėjome prieš dvejus metus.
Būtų labai didelė paskata, jeigu ekologiniams ūkiams, kurie patys perdirba ir realizuoja savo produktus, būtų taikomas lengvatinis 5 proc. PVM. Tokiu būdu ekologinės produkcijos kainą priartintume prie įprastinės. Jeigu lentynoje tarp ekologiškų ir chemizuotų produktų tebūtų kelių centų skirtumas, žinoma, kad daugiau pirkėjų rinktųsi ekologišką. Svarbu skatinti ir ekologiško pieno perdirbimą. Tačiau jeigu ekologinis ūkis norėtų dalyvauti, tarkime, ūkio valdų modernizavimo programoje, jam nebūtų suteikiami prioritetiniai balai, pavyzdžiui, jei apsauginės juostos nuo kaimyninių laukų yra nesertifikuotos. Tai gana paradoksali situacija. Nacionalinė mokėjimo agentūra (NMA) prašo, kad ūkis būtų 100 proc. ekologinis, įskaitant ir apsaugines juostas, o viešoji įstaiga „Ekoagros“ tokių juostų nesertifikuoja. Ekologiniai ūkiai atsiduria nepavydėtinoje situacijoje, nes apsauginės juostos būtinos pagal nusimatytas prevencines ir atsargumo priemones, bet jos nesertifikuojamos. Šioje srityje palikta nemažai dviprasmybių, o šiais metais dar prisidės ir nesertifikuoti kraštovaizdžio elementai. Trūksta išaiškinimų tiek ūkininkams tiek pačiai NMA.
Nuolat kalbama, kad reikia skatinti kooperaciją. Daug dėmesio skiriama įprastų ūkių kooperavimuisi, o koks yra ekologinių ūkių kooperacijos mastas?
Gana mažas. Turime du pieno kooperatyvus ir kooperatyvą, dirbantį su trumposiomis tiekimo grandinėmis – BIO LEŪA. Taip pat yra kita veikla (grūdais, vaisias, daržovėmis) užsiimančių kooperatyvų bei mažų kooperatyvų, kurie dar tik kuriasi. Žinoma, norėtųsi, kad žmonėms, pirmiausia reikėtų ekologiškos produkcijos, jos būtų nuperkama daugiau. Kai bus didesnis ekologiškiems produktams visuomenės poreikis bei prioritetas darželiuose, mokyklose ar ligoninėse, tuomet neabejotinai ūkininkai aktyviau įsitrauks ir į kooperaciją.
LEŪA yra ŽŪR bendruomenėje. Kokią naudą matote dalyvaudami šioje bendruomenėje?
Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos dalyvavimas ŽŪR bendruomenėje tikrai naudingas. Normalu, kad kai kada ŽŪR narių nuomonės išsiskiria, tačiau gaunama informacija iš ŽŪR administracijos apie rengiamus teisės aktų pakeitimus, kuriuos analizuojame, rengiame ir teikiame pasiūlymus valdžios institucijoms, t.y. dirbame drauge yra ir naudinga, ir svarbu.