Privačių miškų šeimininkai jau ne vienerius metus kalba apie iššūkius, su kuriais jie susiduria: miškuose siaučia žaladariai vabalai, aibė aplinkosauginių apribojimų, auganti biurokratinė našta ir kt. Dėl to miškininkai atvirai kalba, kad jie jau nebesijaučia šeimininkais savo valdose. Balandžio 19 d. Žemės ūkio rūmuose (ŽŪR) vykusiame Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos (LMSA) XXVII ataskaitinėje Generalinėje Asamblėjoje aptartos pagrindines miškininkystės sektoriaus problemos, pritarta net 3 rezoliucijoms: dėl kompensacijų tvarkos savalaikio atnaujinimo, žvėrių daromos žalos miškui mažinimo ir įsikūrimo savo miško valdose galimybių atvėrimo.
Taip pat aptarta sanitarinė miškų būklė Lietuvoje, diskutuota ir apie sprendimus, kurie padėtų pažaboti plintantį žievėgraužį tipografą.
Aktyvi ir susitelkusi bendruomenė
Generalinėje LMSA asamblėjoje rinkosi visi, kuriuos vienija miškai. Į susitikimą atvyko ne tik privačių miškų savininkai, bet ir Valstybinės miškų urėdijos (VMU), Valstybinės miškų tarnybos (VMT), Aplinkos ministerijos (AM), Miškų ūkio rūmų atstovai. Susirinkusius dalyvius sveikinęs ŽŪR direktorius Sigitas Dimaitis džiaugėsi, kad LMSA yra aktyvi ŽŪR narė jau daugiau kaip 30 metų. „Esate gausi ir aktyvi bendruomenė, kuria didžiuojamės. Jūsų sektorius susiduria su tikrai daug sunkumų. Nuolat kalbama, kad privati nuosavybė neliečiama, bet miškų ir žemių savininkai ne taip jau retai būna pastumiami į šoną. Tačiau matant jūsų susitelkimą ir nusiteikimą bendradarbiauti, akivaizdu, kad įveiksite visas problemas“, – kalbėjo S. Dimaitis.
Metai buvo darbingi
Kalbėdamas apie praėjusiais metais nuveiktus darbus LMSA pirmininkas dr. Algis Gaižutis pastebėjo, kad 2023–ieji buvo išties darbingi. Teko ne tik aktyviai įsitraukti į Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginio plano tobulinimo procesą, dalyvauti AM Miškų konsultacinėje taryboje, bet ir nemažai nuveikti atstovaujant šalies miškininkus ir tarptautinėje arenoje svarstant ES Žaliojo kurso realizuojančius teisės aktus.
Dr.A. Gaižutis pabrėžė, kad privačių miškų savininkai turi išlikti pilnateisiais savo turto šeimininkais, kuriais pasitikima, o patys savininkai privalo išlikti atsakingi už visuomenės poreikius atitinkančią profesionalią visų privačių miškų apsaugą, priežiūrą ir naudojimą. Ne mažiau aktualu, kad būtų toliau užtikrinamos nuosavybės teisių saugumas ir tęstinumas. Jis pridūrė, kad jei dėl deklaruojamo viešo intereso privačiame miške įstatymu yra apribojama ūkinė veikla, nuosavybės teisės ir dėl to miško savininkas patiria nuostolius, jie privalo būti atlyginami taip kaip numato Konstitucija. Tačiau realybėje ne viskas taip paprasta. Susitikime kalbėta apie kompensacijų skyrimo tvarkos atnaujinimą. Dėl to LMSA bendru sutarimu pritarė rezoliucijai dėl kompensacijų tvarkos savalaikio atnaujinimo. „Būtina atnaujinti Vyriausybės nutarimu tvirtinamą Kompensacijų privataus miško savininkams už saugomose teritorijose nustatytus veiklos apribojimus apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašą dar iki šių metų birželio 30 d., prieš įsigaliojant naujos redakcijos Saugomų teritorijų įstatymui. Aprašą turi parengti AM, tačiau pakeitimų projekto dar nėra, diskusijos dėl to irgi nevyksta“, – kalbėjo dr. A. Gaižutis.
LMSA vadovas taip pat atkreipė dėmesį ir į augantį žvėrių daromos žalos mastą miškuose. Žvėrių tankumas 3-6 kartus viršija gamtinio talpumo normas, todėl būtina sureguliuoti kanopinių žvėrių skaičių, o jei šių žvėrių populiacijos išliks pernelyg gausios, dėl jų daromų pažeidimų sveikų miškų gali drastiškai sumažėti, o atkurti arba įveisti esamus miškus jau dabar yra sunku ir brangu.
Daugiau teisių miško savininkams
Dar viena rezoliucija, kuriai vienbalsiai pritarė LMSA asamblėjos dalyviai – galimybė įsikurti nuosavo miško valdose. Apie tai privačių miškų savininkai kalba jau ne vienerius metus, tačiau vis dar nesiryžtama atverto platesnio galimybių lango. „Būtina sudaryti sąlygas kurtis miško valdose. Taip būtų skatinamas kuo įvairesnis daugiatikslis miškų panaudojimas, o žmogus galėtų kurti ir puoselėti kraštovaizdį. Tokiu būdu jis didintų ir savo miško vertę“, – pažymėjo dr. A. Gaižutis.
Apie tai, kad turėtų būti suteikiama daugiau laisvės norint įsikurti nuosavame miške kalbėjo ir žymus architektas Algirdas Kaušpėdas. Jis priminė, kad jau nuo seno lietuviai brangino ir puoselėjo savo žemę, o tarpukariu, kariams savanoriams už tarnybą buvo duodama žemė. Istorikai neabejoja, kad vykdyta žemės reforma prisidėjo prie 1919-1920 m. Lietuvos valstybingumo išsaugojimo. Pasak architekto, Lietuva turi toliau išlikti šalimi, kurioje ne tik gera gyventi, bet ir ją mūsų piliečiai iškilus pavojui drąsiai stotų ginti.
„Mes esame laisvi žmonės, pasukome šiuo keliu, todėl natūralu, kad žmonės nori laisvai tvarkyti savo žemę. Ryšys su gamta yra vienas iš esminių lietuviškosios tapatybės elementų. Tai yra šalia valstybinės kalbos, bendros kultūros ir istorijos. Buvimas gamtoje ar šalia jos yra laikoma viena iš gero gyvenimo sąlygų. Mes turime ieškoti sprendimo, kuris būtų palankus ir gamtai, ir žmogui“, – kalbą pradėjo A. Kaušpėdas.
Jis priminė Kuršių nerijos istoriją, kai miškais apaugusį pusiasalį XVII a. buvo iškirstas karo reikmėms. Dėl to ne vienas Kuršių nerijos kaimas buvo užpustytas smėlio, o tik vėliau, XVII-XIX a. žmonių pastangomis Kuršių nerija buvo vėl apželdinta miškais. O nuo 2000 m. Kuršių nerija įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
„Turime nuostabų pavyzdį – Kuršių neriją, nes ten visi miškai yra pasodinti. Aš Lietuvą matau kaip kultūrinio kraštovaizdžio vietovę. Kaip tai padaryti? Paprastai, tereikia į miškus įleisti lietuvį. Mes miške matome ne tik kietmetrius, mes čia norime kultūringai leisti laiką, poilsiauti. Pradžiai būtų puiku turėti galimybę bent poilsio namelį pasistatyti savo miško žemėje. Skandinavijoje tam praktiškai nėra jokių apribojimų, tereikia susitarti su vietos bendruomene. Kas keliavo Švedijoje, Norvegijoje tikrai galėjo pastebėti, kad miškuose stovi kabinos, skirtos poilsiui. Kodėl mano senelis Lietuvoje, viduryje miško, galėjo pasistatyti sau namelį, o aš nebegaliu? Kas atsitiko?“, – atsakymą surasti su bendraminčiais bandė architektas A. Kaušpėdas.
Architektas neabejojo, kad pas mus šalyje užteks vietos visiems miškams: ūkiniams, saugoms teritorijoms, rezervatams. Jis pabrėžė, kad keldamas šią mintį ir iniciatyvą jokių asmeninių užmačių neturi: „aš jau viską pasistatęs, gyvenu Girijos kaime (Vilniaus r.) turiu kelis kaimynus ir čia visi jaučiamės fantastiškai. Šalia miškas, ežeras, tvenkiniai, susikūrėme sau kampelį, kuriame gera būti. Noriu visiems palinkėti kurti pergalingą Lietuvą kartu“, – kalbą įkvepiančiais žodžiais užbaigė A. Kaušpėdas.
Dr. A. Gaižutis dėkojo architektui už idėjos pristatymą ne tik miškininkams, bet ir plačiajai visuomenei. A. Kaušpėdas taip pat sutiko tapti ir LMSA ambasadoriumi, jam buvo įteiktas ir LMSA ženkliukas. „Smagu, kad mūsų bendruomenę atstovauti sutiko visuomenei gerai žinomas ir autoritetingas žmogus. Net neabejoju, kad drauge nemažai nuveiksime, bendradarbiausime“, – džiaugėsi dr. A. Gaižutis.
Pagrindinė problema – žievėgraužis tipografas
LMSA Generalinėje Asamblėjoje vyko apskritojo stalo diskusija: „Šalies privačių miškų sanitarinė būklė, prognozės, bei galimi sprendimo būdai“. VMT Miško sanitarinės apsaugo skyriaus vedėjas Virgilijus Vasiliauskas pristatė šiandieninę sanitarinę miškų būklę. Anot jo, sanitarinė būklė mūsų miškuose nėra gera, daugiausia žalos padaro žievėgraužis tipografas, po jo – pušiniai pjūkleliai, vėjas, žvėrys.
Pranešėjas atkreipė dėmesį, kad žievėgraužiui tipografui visiškai nesvarbu miškas privatus ar valstybinis, jis turi ūkinio ar saugotino statusą – jam eglės tinkamos visur kur susidaro palankios sąlygos plisti ir daugintis. Suskaičiuota, kad nuo 1968 m. šis vabalas nudžiovino 11,5 mln. m3 eglių. 2023 metais žievėgraužio tipografo nauji pažeidimai registruoti 4225,6 ha plote, t. y. 870,5 ha didesniame plotas nei pernai. Ši kinivarpa nudžiovino virš 684 tūkst. kietmetrių eglių. Užregistruotuose židiniuose sanitariniais miško kirtimais iš hektaro vidutiniškai iškirsta po 160 kietmetrių medienos (37 procentais didesnis intensyvumas nei 2022 m.).
Pagal židinių plotą daugiausia naujų žievėgraužio tipografo pažeidimų fiksuota Trakų (767,8 ha), Šalčininkų (746,8 ha) ir Raseinių (304,5 ha) regioniniuose padaliniuose. Gausiausi pažeidimai pagal pažeistų eglių tūrį buvo Šalčininkų (144501 ktm.), Trakų (76429 ktm.) ir Kazlų Rūdos (45222 ktm.) regioniniuose padaliniuose.
VMT duomenimis, žievėgraužio tipografo židiniai likviduoti 3 863,9 ha plote. Plynieji sanitariniai miško kirtimai buvo vykdyti 2 166 hektaruose (dvigubai daugiau nei pernai), daugiausia: Šalčininkų (313,4 ha), Rokiškio (166,3 ha), Varėnos (153,9) Kazlų Rūdos (153,2) ir Trakų (148,1 ha) regioniniuose padaliniuose. Metų pabaigai neiškirstų židinių liko apie 361,7 ha plote: daugiausia Šalčininkų (245,7 ha), Trakų (26,7 ha), Panevėžio (22,2 ha), Nemenčinės (16,5 ha), Rokiškio (12,4 ha) regioniniuose padaliniuose. Didžioji dalis nesutvarkytų žievėgraužio tipografo nesutvarkytų židinių yra likę saugomose teritorijose, kuriose miško kirtimai visai negalimi arba labai ribojami.
Pasak miškininko, nerimą kelianti tendencija yra, kad tiek pirmos, tiek antros žievėgraužio tipografo generacijos gausumas didėja jau ketverius metus iš eilės. Iki šiol (stebėjimai vykdomi nuo 2003 metų) netgi dvejus metus iš eilės augimas nebuvo stebimas. Tai rodo, kad aplinkos sąlygos eglėms augti nebuvo optimalios ir medžiai nesugeba sėkmingai apsiginti nuo vabzdžių atakų.
2024 metais, medžių vegetacijos metu pasikartojus ekstremalioms klimatinėms sąlygoms, žievėgraužio tipografo populiacija gali dar išaugti. Ypač medynuose, kur 2023 m. buvo laiku nesutvarkyti pirminiai žievėgraužio tipografo židiniai ar žalios eglių vėjavartos ir vėjalaužos.
Tarp kūjo ir priekalo
Miškininkai apgailestavo, kad išduodami leidimus atlikti sanitarinius miško kirtimus saugomose teritorijose atsiduria tarsi tarp kūjo ir priekalo – sanitarinė būklė rodo būtinybę šalinti sergančius medžius, kad užkrėsti židiniai neplistų, tačiau visuomenė garsiai kritikuoja bet kokius miško kirtimus tokiose teritorijose. „Skaudu, bet atrankiniai sanitariniai kirtimai išlieka pagrindine priemone, kovojančia su žievėgraužiu tipografu. Tačiau iškart sulaukiame visuomenės reakcijos, kad kertamos ne tik sausos eglės, bet ir aplink jas stovinčios žalios. Tačiau reiki žiūrėti plačiau ir suprasti visą technologiją“, – kalbėjo VMU direktoriaus pavaduotojas miškininkystei Mindaugas Petkevičius.
AM viceministras Kęstutis Šetkus atkreipė dėmesį, kad greičiau nei žievėgraužis tipografas gali plisti tik viena – baimė. Politikai bijo visuomenės, nevyriausybinių organizacijų neigiamo įvertimo, todėl ne visuomet ryžtasi priimti greitus sprendimus. „Net ir didžiausi žalieji radikalai sutinka, kad žievėgraužis tipografas žudo medžius. Tačiau jie kelia ideologinį klausimą – ar sergantį medį tikrai reikia išvežti iš miško, gal geriau jį palikti gamtai? Tokios diskusijos negalima ignoruoti, nes nuo to priklauso baimė – bus priimtas sprendimas ar ne. Kalbėtis reikia ir su miškininkais, ir su gamtininkais, visada reikia diskutuoti ir ieškoti geriausių išeičių“, – dėstė K. Šetkus.
Jis užsiminė, kad kovojant su egles graužiančais vabalais, vienas iš sprendimų būdų – mažinti kertamų eglynų amžių. Tačiau jis pridūrė, kad reikalinga sutarti dėl to su visuomene. „Tai gali būti trumpalaikis sprendimas, bet turime drauge ieškoti ir ilgalaikių sprendimo būdų“, – tikino AM viceministras.
Paklaustas ką reikėtų žinoti miškų savininkams, kovojantiems su pavojingais, egles naikinančiais vabalais, V. Vasiliauskas patarė neskubinti darbų miškuose. „Jei turite suplanuotus šią vasarą darbus vyresniuose nei 40 metų eglynuose, juos atidėkite vėlyvam rudeniui. Atidėkite tiek retinimo darbus, tiek ir plynuosius kirtimus. Kodėl? Nes atversite naujus kelmus. Pastebėjome, kad tokiu laiku brandžiame eglyne atliekant ūkinius darbus sulaukiama žievėgraužio tipografo invazija“, – sakė V. Vasiliauskas.
Kas miške šeimininkas?
Jis taip pat diskusijos pabaigoje kėlė klausimą – kas miške šeimininkas – žievėgraužis tipografas ar miško savininkas? Pasak jo, visais laikais šis vabalas darydavo didesnę ar mažesnę įtaką miškuose, jis buvo ir toliau liks eglynuose, tačiau pastaraisiais metais fiksuojamas jo žalos masto didėjimas, todėl reikia atidžios priežiūros tvarkant miškus.
„Sanitariniai kirtimai dėl žievėgraužio tipografo ar vėjo pažeidimų – kova su pasekmėmis. Realiai kovoti su žievėgraužiu tipografu galima tik tada, kai itin preciziškai atliekami atrankiniai sanitariniai kirtimai, kai atrandamos šviežiai šių vabalų apniktos eglės. Praktiškai į tą patį plotą reikėtų sugrįžti iki keturių kartų norint pristabdyti žievėgraužių plitimą. Kai dirbau vienoje girininkijoje, 1993-1997 m., kai buvo fiksuotas šių vabalų pakilimas, kruopščiai išimdavome užkrėstus medžius. Mums 1,5 m. greičiau pavyko sutramdyti žievėgraužių šeimininkavimą nei kitoms aplinkinėms girininkijoms. Miško savininkas gali pasirinkti kaip elgtis su užkrėstomis eglėmis. Dar tik aptikus šį vabalą, tokia eglė dar praktiškai atitinka žalios medienos savybes, realizuojant medieną kitais metais, kai atliekami plynieji sanitariniai kirtimai – medienos kokybė jau bus kritusi. Kur didesni plynieji sanitariniai kirtimai – ten ne miško savininkas yra šeimininkas, o žievėgraužis“, – pažymėjo VMT Miško sanitarinės apsaugo skyriaus vedėjas.
