Europos ūkininkai vis dažniau jaučiasi ne partneriai, o perteklinio reguliavimo įkaitai. Tai aiškiai atskleidžia Copa-Cogeca atlikto tyrimo analizė, kurioje apibendrinti atviri ūkininkų atsakymai į klausimą: kurie Europos Sąjungos teisės aktų elementai labiausiai apsunkina kasdienį darbą ir sukuria papildomą administracinę, finansinę ar socialinę naštą. Tyrimo išvados rodo bendrą tendenciją – daugelis aplinkosauginių, gyvūnų gerovės ir administracinių reikalavimų ūkininkų vertinami kaip neproporcingi, biurokratiški ir dažnai atitrūkę nuo realios ūkio praktikos.
Pramoninių išmetamųjų teršalų direktyva: ūkiai prilyginami pramonei
Ūkininkai ypač kritiškai vertina Pramoninių išmetamųjų teršalų direktyvą, kuri, jų teigimu, mažus ir vidutinius ūkius faktiškai prilygina pramonės objektams. Lėtas ir nenuoseklus leidimų išdavimo procesas, brangūs infrastruktūros pertvarkymai, sudėtingi geriausių gamybos praktikų reikalavimai bei nuolat kintanti dokumentacija sukuria finansinę naštą, kurios daugelis ūkių nepajėgia pakelti. Ypač skaudžiai tai paliečia kiaulių augintojus, kurių veikla dažnai patenka į direktyvos taikymo ribas.
Poveikio aplinkai vertinimas: plėtrą stabdanti procedūra
Ne mažiau kritikos sulaukia Poveikio aplinkai vertinimo direktyva. Ūkininkai pabrėžia, kad net ir nedidelės modernizacijos ar tvartų renovacijos reikalauja ilgų, sudėtingų ir brangių procedūrų. Ataskaitų rengimas tampa rimtu finansiniu iššūkiu, o viešosios konsultacijos, kurios turėtų užtikrinti skaidrumą, neretai naudojamos projektams vilkinti ar blokuoti. Dėl to stringa biodujų projektai, stabdoma ūkių modernizacija ir apsunkinama kartų kaita.
Nitratų direktyva: nelankstumas ir ekonominis spaudimas
Tyrime ypač dažnai minima Nitratų direktyva. Ūkininkai kritikuoja griežtai kalendoriumi apibrėžtas tręšimo datas, kurios neatsižvelgia į oro sąlygas ir dirvožemio būklę. Paradoksalu, tačiau toks nelankstumas, jų teigimu, gali net didinti maistinių medžiagų nuotėkį. „Raudonųjų zonų“ sistema ir azoto žemėlapiai taip pat kelia nepasitenkinimą, nes visi ūkiai vertinami vienodai, neatsižvelgiant į faktinį jų poveikį aplinkai. Airijos ir Nyderlandų ūkininkai pabrėžia, kad gyvulių laikymo ribojimai ir leidimų stoka tiesiogiai mažina gamybą ir pajamas.
Vandens, gamtosaugos ir SPS taisyklės – pasitikėjimo krizė
Ūkininkai nurodo, kad Vandens direktyvos įgyvendinimas per apsaugos zonas dažnai grindžiamas nepakankamai aiškiais kriterijais, riboja plėtrą ir silpnina pasitikėjimą vandens apsaugos politika. Panašios nuotaikos vyrauja ir dėl Paukščių bei Buveinių direktyvų, ypač „Natura 2000“ teritorijose, kur leidimų sistema kai kuriose šalyse sukūrė vadinamąjį „licencijavimo paralyžių“.
Didelį nepasitenkinimą kelia ir sanitariniai bei fitosanitariniai (SPS) reikalavimai, ypač paukštininkystėje. Ūkininkai kritikuoja metodikas, kurios, jų teigimu, lemia klaidingus rezultatus ir neproporcingas pasekmes, taip pat nelygiavertes konkurencines sąlygas, kai importuojami produktai tikrinami pagal švelnesnius standartus.
Gyvūnų gerovė ir veterinariniai vaistai: tarp tikslo ir realybės
Gyvūnų gerovės teisės aktai dažnai įvardijami kaip pernelyg orientuoti į formalų atitikimą, o ne į realius rezultatus. Dažni patikrinimai, didelė dokumentacijos apimtis ir „vienas dydis visiems“ principas, ignoruojantis klimato ir regioninius skirtumus, demoralizuoja ūkininkus ir apsunkina investicijų planavimą.
Panašiai vertinami ir veterinarinių vaistų reglamentai – ūkininkai kalba apie „dokumentacijos maniją“, ribotą vaistų prieinamumą ir prarastą galimybę greitai reaguoti į gyvūnų sveikatos problemas, ypač atokiuose regionuose.
BŽŪP ir šalutiniai produktai: taisyklės, kurios nepadeda ūkiams
Tyrime kritikuojami ir Europos Sąjungos Bendrosios žemės ūkio politikos aplinkosauginiai reikalavimai (GAAB), kurie dažnai neatsižvelgia į realias ūkių sąlygas. Taip pat keliami klausimai dėl Reglamento (EB) Nr. 1069/2009, pagal kurį tokie produktai kaip vilna ar sudaužyti, bet saugūs kiaušiniai traktuojami kaip atliekos, nors galėtų būti panaudojami tvariai.
Aiški žinutė politikos formuotojams
Copa-Cogeca tyrimo išvada aiški: ūkininkai neprieštarauja aplinkosaugos, gyvūnų gerovės ar maisto saugos tikslams, tačiau reikalauja, kad šie tikslai būtų įgyvendinami realistiškai, proporcingai ir su pagarba ūkininko ekonominei bei socialinei padėčiai. Priešingu atveju didėja ne tik administracinė našta, bet ir rizika, kad Europos žemės ūkis taps mažiau konkurencingas, o kaimo vietovės – mažiau gyvybingos.