Praėjus vos kelioms dienoms po diskusijos Maisto tarybos posėdyje dėl pieno produktų kainų, Lietuvos prekybos tinkluose pasirodė ryškios akcijos pieno produktams. Kai kuriose parduotuvėse sviestui, varškei, sūriui ar grietinei taikomos nuolaidos siekia net iki 60 proc.
Šie pokyčiai išryškino jau seniai ūkininkų keliamą klausimą – kodėl pieno supirkimo kainos ūkininkams krenta greitai, o pieno produktų kainos parduotuvių lentynose mažėja gerokai lėčiau.
Ūkininkų pajamos krenta greičiau nei kainos parduotuvėse
Praėjusių metų pabaigoje Lietuvoje buvo fiksuojamas staigus žaliavinio pieno supirkimo kainų kritimas. Kai kuriems ūkininkams pieno supirkimo kaina sumažėjo nuo maždaug 38 centų iki vos 12 centų už litrą. Tai reiškia beveik tris kartus sumažėjusias pajamas iš pagrindinės produkcijos.
Tačiau vartotojai tokio kainų kritimo ilgą laiką nepajuto. Maisto taryboje aptarta, kad pieno produktų kainos Lietuvos prekybos centruose reagavo gerokai lėčiau nei daugelyje kitų Europos Sąjungos šalių.
„Kai kuriems ūkininkams pieno supirkimo kaina buvo sumažinta nuo maždaug 38 iki 12 centų už litrą, tačiau parduotuvių lentynose pieno produktų kainos ilgą laiką išliko aukštos“, – sako Maisto tarybos narys, ŽŪR Tarybos narys, Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos vicepirmininkas Vytautas Buivydas.
Palyginimui, tokiose šalyse kaip Lenkija ar Vokietija pieno produktų kainos mažmeninėje prekyboje reagavo gerokai greičiau. Ten kainos parduotuvėse mažėjo beveik lygiagrečiai su žaliavinio pieno atpigimu.
Tai rodo, kad Lietuvos rinkoje kainų perdavimo mechanizmas tarp žaliavos, perdirbimo ir prekybos grandžių veikia lėčiau arba mažiau skaidriai. Ekonomistai šį reiškinį dažnai vadina kainų „lipnumu“ – kai kainos vartotojams mažėja gerokai lėčiau nei jos didėja ar keičiasi žaliavos rinkoje.
Staigios nuolaidos kelia klausimų
Po Maisto tarybos diskusijų prekybos tinkluose pradėtos fiksuoti ryškios akcijos pieno produktams. Kai kurių produktų kainos sumažėjo dešimtimis procentų per labai trumpą laiką.
Žemdirbių organizacijų atstovai teigia, kad tokie staigūs kainų pokyčiai kelia klausimą, ar iki tol buvusios kainos buvo visiškai pagrįstos realia rinkos situacija.
„Jeigu pieno supirkimo kainos ūkininkams mažėja greitai, vartotojai taip pat turi pajusti kainų pokyčius parduotuvių lentynose. Natūralu kelti klausimą, kodėl Lietuvoje tai dažnai vyksta gerokai vėliau nei kitose Europos šalyse“, – teigia ŽŪR pirmininkė Algimanta Pabedinskienė.
Pieno kainų grandinė – nevienodai pasidalijama rizika
Pieno sektoriuje kainų grandinė apima tris pagrindines dalis: ūkininkus, perdirbėjus ir prekybos tinklus. Tačiau ekonominė rizika dažnai nevienodai pasiskirsto tarp šių grandžių.
Kai rinkoje mažėja pieno produktų paklausa arba krenta pasaulinės kainos, pirmiausia ir stipriausiai tai pajunta ūkininkai. Supirkimo kainos gali keistis labai greitai, o ūkių sąnaudos – pašarai, energija, technika – išlieka aukštos.
Tuo tarpu perdirbimo ir prekybos sektoriuose kainos dažnai koreguojamos gerokai lėčiau, nes galutinė produkto kaina priklauso nuo logistikos, marketingo, sandėliavimo ir kitų veiksnių.
Būtent todėl žemdirbių organizacijos vis dažniau kalba apie būtinybę užtikrinti didesnį kainų skaidrumą visoje maisto tiekimo grandinėje.
Maisto tarybos tikslas – skaidresnė rinka
Maisto taryba, kurioje dalyvauja žemdirbių, perdirbėjų, prekybos, valstybės institucijų ir vartotojų atstovai, siekia didesnio maisto kainų skaidrumo ir nuoseklios rinkos stebėsenos.
Ekspertai pabrėžia, kad tik aiškiai matant, kaip keičiasi kainos skirtingose grandyse – nuo ūkininko iki parduotuvės lentynos – galima objektyviai įvertinti rinkos procesus ir užtikrinti sąžiningesnį pajamų pasiskirstymą.
Staigios nuolaidos pieno produktams rodo, kad kainų korekcijos mažmeninėje prekyboje yra įmanomos. Tačiau žemdirbių organizacijos kelia klausimą: ar tokios reakcijos neturėtų būti greitesnės ir labiau atspindėti realius pokyčius pieno žaliavos rinkoje.
Nuo to priklauso ne tik vartotojų kainos, bet ir vieno svarbiausių Lietuvos žemės ūkio sektorių – pienininkystės – ateitis. Jei ūkininkai už žaliavą gauna per mažą kainą, ilgainiui mažėja investicijos, traukiasi ūkių skaičius, o tai gali turėti ilgalaikių pasekmių visai šalies maisto sistemai.