2026 m. balandžio 10 d. Seimo Konstitucijos salėje vyko asociacijos „Laisvė rinktis“ organizuota konferencija „Žaliosios advokacijos kaštai“. Diskusija subūrė įvairių sričių ekspertus ir praktikus, siekiančius įvertinti vadinamojo „žaliojo kurso“ įgyvendinimo pasekmes, aktyviai dalyvavo ŽŪR nariai. Viena aiškiausių konferencijos žinučių – klausimų dėl aplinkosaugos politikos krypties ne mažėja, o daugėja, todėl būtina apie juos kalbėti faktais, atsakingai ir be ideologinio spaudimo.
Konferencijoje pasisakęs Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos vadovas dr. Algis Gaižutis išskyrė tris pagrindinius aspektus, atskleidžiančius dabartinės situacijos sudėtingumą, bei įvardijo galimą sprendimo kryptį.
„Žaliasis kursas“ ar „žaliasis susitarimas“?
Pasak dr. A. Gaižučio, pirmiausia svarbu suvokti pačią „Green Deal“ sampratą. Miškų savininkai ir miškininkai ją linkę versti kaip „žaliąjį susitarimą“, kuris turėtų remtis dialogu ir bendradarbiavimu, o ne kaip „žaliąjį kursą“, suponuojantį direktyvinį reguliavimą ir nurodymus „iš viršaus“.
„Žaliasis kursas dažnai reiškia sprendimus, kurie priimami neatsižvelgiant į tuos, kurie turės juos įgyvendinti. Pastaraisiais metais matėme precedento neturintį direktyvų skaičių, o kartu – ir aktyvią vadinamąją žaliąją advokaciją“, – teigė jis.
Anot pranešėjo, ši advokacija jau peržengė idėjų sklaidos ribas ir kai kuriais atvejais tapo ekonomiškai naudinga veikla. Ribojimų kūrimas, leidimų stabdymas ar viešo spaudimo formavimas gali turėti tiesioginę įtaką investicijoms, todėl šioje srityje veikia ne tik idealizmas, bet ir aiškūs finansiniai interesai.
Didžiausia grėsmė – žmonių praradimas
Antrasis aspektas, kurį akcentavo dr. A. Gaižutis, yra ne finansiniai nuostoliai, o žmonių atgrasymas nuo miškininkystės ir kitų su gamtos išteklių valdymu susijusių profesijų.
„Šiandien jau turime situaciją, kai į miškų fakultetus nesurenkami studentai. Ilgą laiką formuotas naratyvas, kad bet kokia ūkinė veikla miške yra žalinga, daro savo“, – kalbėjo dr. A.Gaižutis.
Jis pateikė simbolinį, bet iškalbingą pavyzdį: kai vaikas, grįžęs iš mokyklos, tėvui, dirbančiam miške, pasako, jog jis „naikina gamtą“, tai rodo giluminį visuomenės požiūrio pokytį. Toks stigmatizavimas ilgainiui gali lemti specialistų trūkumą.
„Galime atsidurti situacijoje, kai miškus turėsime, bet neturėsime žmonių, kurie juos prižiūri ir tvarko“, – įspėjo jis.
Nuvertėjantis turtas ir realūs nuostoliai
Trečiasis aspektas – ekonominės pasekmės, kurios jau dabar tampa akivaizdžios. Dr. A. Gaižutis pasidalijo konkrečiu pavyzdžiu: miško savininkas, ilgus metus investavęs į miško priežiūrą, susidūrė su situacija, kai dėl įvairių apribojimų jo turto vertė rinkoje smarkiai sumažėjo.
„Jam siūloma ne daugiau kaip 1000 eurų už hektarą. Tai rodo, kad teoriškai vertingas turtas praktiškai tampa beveik nelikvidus“, – pažymėjo jis.
Tai ypač skaudžiai paliečia vyresnio amžiaus žmones, kurie mišką laikė ilgalaike investicija ir finansinio saugumo garantu.
Atsakomybės pasidalijimas – būtina sąlyga
Apibendrindamas dr. A. Gaižutis pabrėžė, kad esminė problema slypi ne tik pačiuose sprendimuose, bet ir jų kaštų paskirstyme.
„Kol visi sprendimų kaštai bus perkeliami ūkininkams, žemdirbiams ir miško savininkams, situacija nesikeis. Negalima hipotetinių ar nepamatuotų sprendimų kainos užkrauti tik tiems, kurie dirba ir kuria vertę“, – teigė jis.
Pasak LMSA vadovo, būtina, kad sprendimų iniciatoriai taip pat prisiimtų atsakomybę už savo sprendimų pasekmes. Tik tuomet galima tikėtis subalansuotos ir ilgalaikėje perspektyvoje veikiančios aplinkosaugos politikos.
Dr. A.Gaižučio pasisakymą rasite ČIA
Konferencijoje nuskambėjusios įžvalgos atskleidė augantį poreikį ieškoti pusiausvyros tarp aplinkosaugos tikslų ir ekonominės realybės. Diskusija parodė, kad be dialogo su tais, kurie kasdien dirba žemėje ir miškuose, sprendimai gali tapti ne tik neefektyvūs, bet ir turėti ilgalaikių neigiamų pasekmių visai valstybei.