Lietuviškai – Žemės ūkio rūmai

Spalio 3 d. Šilalėje vykusioje Derliaus šventėje dalyvavo Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmų (ŽŪR) direktorius Sigitas Dimaitis. Tradicinėje rudens šventėje, subūrusioje krašto ūkininkus, bendruomenes ir gyventojus, jis ŽŪR pirmininkės Algimantos Pabedinskienės padėkomis apdovanojo dvi Šilalės rajono ūkininkų šeimas.

Šventė tapo proga ne tik pasidžiaugti šių metų derliumi, bet ir padėkoti žmonėms, kurių kasdienis darbas kuria gyvybingą Šilalės kraštą. Renginio metu apdovanoti „Metų ūkio 2026“ laureatai, gražiausių sodybų ir teritorijų šeimininkai, veikė seniūnijų kiemeliai, kuriuose pristatytas kulinarinis paveldas, surengta žemės ūkio technikos paroda.

Įvertinti ūkininkai, kuriantys ir stiprinantys šeimos ūkius

ŽŪR pirmininkės padėka Ingridai ir Arūnui Zobėlams, Šilalės rajono ūkininkams, įteikta už iniciatyvumą, inovatyvių idėjų įgyvendinimą, ūkyje užaugintos produkcijos perdirbimą ir šeimos ūkio tradicijų puoselėjimą.

Akvilei ir Deividui Rimkams, Šilalės rajono ūkininkams, padėkota už jaunatvišką ryžtą imtis žemės ūkio veiklos, aktyvų ir atsakingą ūkininkavimą, pieno ūkio puoselėjimą bei nuoširdų atsidavimą savo šeimos ūkiui.

ŽŪR direktorius Sigitas Dimaitis pabrėžė, kad tokie ūkiai svarbūs ne tik savo šeimai – jų veikla prisideda prie viso regiono gyvybingumo.

„Šeimos ūkis yra kur kas daugiau nei darbo vieta ar verslas. Tai šeimos sukaupta patirtis, atsakomybė už žemę ir gebėjimas perduoti ūkininkavimo tradiciją kitai kartai. Šiandien ypač svarbu matyti ūkininkus, kurie ne tik augina produkciją, bet ir ieško būdų ją perdirbti, kurti didesnę pridėtinę vertę savo ūkyje, diegti naujas idėjas. Lygiai taip pat svarbu palaikyti jaunus žmones, kurie pasirenka savo ateitį kurti kaime ir nebijo imtis atsakomybės už šeimos ūkį“, – sako S. Dimaitis.

Jaunų žmonių pasirinkimas ūkininkauti – svarbus visam sektoriui

Pasak ŽŪR direktoriaus, šiandien viena svarbiausių Lietuvos žemės ūkio užduočių – užtikrinti kartų kaitą ir sudaryti sąlygas jauniems žmonėms ne tik pradėti ūkininkauti, bet ir išlikti šiame sektoriuje.

„Kai jauna šeima nusprendžia ūkininkauti, auginti gyvulius, investuoti ir savo gyvenimą susieti su kaimu, tai yra labai reikšmingas pasirinkimas. Pieno ūkyje nėra nei savaitgalių, nei lengvų metų – reikia didžiulio atsidavimo ir ištvermės. Todėl turime pastebėti tuos žmones, kurie pasirenka šį kelią, ir kurti tokią žemės ūkio politiką, kad šeimos ūkis turėtų perspektyvą ne vien šiandien, bet ir po dešimties ar dvidešimties metų“, – pažymėjo S. Dimaitis.

Derliaus šventė – padėka žemdirbiui

Derliaus šventės – sena ir prasminga tradicija, leidžianti visuomenei iš arčiau pamatyti žemdirbių darbo rezultatus, susitikti su ūkininkais, paragauti vietoje užaugintos ir pagamintos produkcijos bei susipažinti su krašto tradicijomis.

„Derliaus šventė pirmiausia yra padėka žmogui, kuris dirba žemę. Ant prekystalio matome duoną, sūrį, daržoves ar kitą produktą, tačiau už jo slypi daugybė darbo valandų, investicijų, rizikos ir rūpesčio. Todėl linkiu, kad ūkininkų darbas būtų ne tik prisimenamas per derliaus šventes, bet vertinamas ir gerbiamas kiekvieną dieną“, – sakė ŽŪR direktorius.

Spalio 3 d. Marijampolės J. Basanavičiaus aikštėje vykusioje tradicinėje rudens derliaus šventėje „Sūduvos kraitė 2026“ dalyvavo Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmų (ŽŪR) Garbės pirmininkas, Lietuvos šeimos ūkių sąjungos pirmininkas dr. Arūnas Svitojus. Šventės metu jis perdavė ŽŪR pirmininkės Algimantos Pabedinskienės padėkas trims Marijampolės savivaldybės ūkininkams – Šarūnui Brusokui, Arminui Kazakevičiui ir Raimundui Kazakevičiui.

Šiemet surengta jau 16-oji „Sūduvos kraitė“. Marijampolės savivaldybės duomenimis, šventėje tradiciškai susitiko ūkininkai, sodininkai, amatininkai, bendruomenės ir miesto svečiai, o viena svarbiausių programos dalių buvo žemdirbių pagerbimas. Šių metų šventės tema – suvalkietiška prijuostė, tapusi krašto tradicijų, darbo ir iš kartos į kartą perduodamo paveldo simboliu.

ŽŪR padėkos – už ryžtą, darbštumą ir kuriamus ūkius

ŽŪR pirmininkės A. Pabedinskienės padėka Šarūnui Brusokui įteikta už jaunatvišką ryžtą imtis žemės ūkio veiklos, darbštumą ir atkaklumą siekiant gerų ūkininkavimo rezultatų.

Arminas Kazakevičius pagerbtas už jaunatvišką ryžtą imtis žemės ūkio veiklos, aktyvų ir atsakingą ūkininkavimą bei puoselėjamą uogininkystės ir daržininkystės ūkį.

ŽŪR pirmininkės padėka Raimundui Kazakevičiui skirta už tvarų ir pažangų ūkininkavimą bei perspektyvaus ūkio puoselėjimą.

Padėkas ūkininkams įteikęs ŽŪR Garbės pirmininkas dr. A. Svitojus pabrėžė, kad derliaus šventės yra svarbios ne vien kaip graži tradicija – tai proga viešai padėkoti žmonėms, kurių kasdienio darbo rezultatai ne visada matomi visuomenei.

„Derliaus šventėje matome galutinį rezultatą – užaugintą produkciją, pilnus aruodus, gražiai sutvarkytus ūkius. Tačiau už viso to yra ištisi metai darbo, ankstyvi rytai, rizika, investicijos ir daugybė sprendimų, kuriuos ūkininkas turi priimti kiekvieną dieną. Todėl labai svarbu sustoti ir padėkoti žmonėms, kurie dirba žemę, kuria ūkius ir savo darbu palaiko gyvybingą Lietuvos kaimą“, – sako dr. A. Svitojus.

Svarbu matyti jaunus žmones, pasirenkančius ūkininkauti

Dr. A. Svitojus atkreipė dėmesį ir į tai, kad tarp pagerbtųjų – jauni ūkininkai, nusprendę savo ateitį kurti žemės ūkyje.

„Kiekvienas jaunas žmogus, kuris šiandien pasirenka ūkininkauti, yra labai svarbus Lietuvos žemės ūkiui. Pradėti nėra paprasta – reikia žemės, žinių, kapitalo, technikos, o svarbiausia – labai daug ryžto. Todėl turime ne tik kalbėti apie kartų kaitą, bet ir pastebėti tuos jaunus žmones, kurie jau šiandien prisiima atsakomybę ir kuria savo ūkius. Jų sėkmė reiškia, kad kaime lieka žmonės, kuriamos darbo vietos ir tęsiama žemdirbystės tradicija“, – pažymi ŽŪR Garbės pirmininkas.

Šventėje pagerbti ir kiti Marijampolės krašto žemdirbiai bei savo aplinką puoselėjantys gyventojai. Paskelbti ir konkurso „Metų ūkis 2026“ laureatai – Gintarė ir Lukas Vaičiuliai, Vaidas Žukauskas bei Gustė ir Lukas Tamošaičiai

„Sūduvos kraitė“ – pagarba žemei ir ją dirbantiems žmonėms

Šventės metu J. Basanavičiaus aikštėje veikė seniūnijų kiemeliai, savo produkciją pristatė ūkininkai, sodininkai, amatininkai ir prekybininkai, netrūko rudens gėrybių, tradicinių gaminių ir muzikos.

Pasak dr. A. Svitojaus, tokie renginiai padeda išlaikyti ryšį tarp žemdirbio ir vartotojo bei primena, iš kur atsiranda maistas ant mūsų stalo.

„Ūkininkui didžiausias įvertinimas yra ne tik geras derlius. Labai svarbu jausti, kad visuomenė supranta ir vertina jo darbą. Tokiose šventėse susitinka kaimas ir miestas, gamintojas ir vartotojas. Čia galime ne tik pasidžiaugti tuo, ką užauginome, bet ir priminti, kad stiprus šeimos ūkis, gyvas kaimas ir vietinė maisto gamyba yra svarbūs visai valstybei“, – sako dr. A. Svitojus.

Tautinis paveldas – gyva tradicija, kurią svarbu perduoti jaunimui

„Sūduvos kraitėje 2026“ aktyviai dalyvavo ir Lietuvos tautinio paveldo gamintojų ir kūrėjų asociacijos nariai Birutė Račkaitienė ir Vitalius Striuogaitis. Šventės dalyviams jie pristatė tautinio paveldo tradicijas, dalijosi savo žiniomis ir kvietė į edukacines veiklas.

Tokios edukacijos derliaus šventėje turi ypatingą prasmę – jos suteikia galimybę ne tik pamatyti tradicinius gaminius ar amatus, bet ir geriau pažinti jų atsiradimo istoriją, senąsias technologijas bei iš kartos į kartą perduodamus gebėjimus.

„Tautinis paveldas nėra vien tai, ką saugome muziejuose ar prisimename per šventes. Jis yra gyvas tol, kol yra žmonių, kurie moka, kuria ir savo žiniomis dalijasi su kitais. Ypač svarbu, kad šias tradicijas pamatytų ir pažintų jaunimas – kad suprastų, kiek daug žinių, meistrystės ir mūsų krašto istorijos slypi tradiciniuose amatuose bei gaminiuose. Tokios edukacijos leidžia ne tik prisiminti savo šaknis, bet ir perduoti jas kitai kartai“, – sako dr. A. Svitojus.

Pasak jo, derliaus šventė yra itin tinkama vieta tokiam dialogui, nes joje susitinka žemdirbystė, vietos maistas, amatai, bendruomenės ir kultūrinės tradicijos. Būtent šių dalykų visuma kuria krašto savitumą ir padeda išsaugoti gyvą ryšį su Lietuvos kaimo paveldu.

Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmai (ŽŪR) dalijasi ILTE informacija apie žemės ūkio sektoriui, įskaitant akvakultūrą ir miškininkystę, siūlomus finansavimo sprendimus. Jie skirti tiek kasdienei veiklai finansuoti, tiek ilgalaikėms investicijoms į ūkių modernizavimą, tvarumą ir didesnės pridėtinės vertės kūrimą.

Šiuo metu siūlomos apyvartinės ir investicinės paskolos, lengvatinis finansavimas, individualios garantijos bei palūkanų kompensavimo priemonės. Finansavimas gali būti naudojamas apyvartiniam kapitalui, ūkio plėtrai ir modernizavimui, žemės ūkio produktų perdirbimui, tvarioms investicijoms bei jaunųjų ūkininkų įsikūrimui.

Nauja galimybė – apyvartinės paskolos

Nuo rugsėjo pabaigos ILTE pradėjo teikti ir apyvartines paskolas iš nuosavo kapitalo, taip išplėsdama žemės ūkio subjektams prieinamų finansavimo priemonių pasirinkimą.

Investiciniams žemės ūkio projektams gali būti finansuojamos Lietuvoje įgyvendinamos iniciatyvos, susijusios su veiklos efektyvinimu, inovacijų diegimu, modernizavimu, infrastruktūros plėtra, tvarumu ir produkcijos pridėtinės vertės didinimu.

Kadangi kiekvieno ūkio finansinė situacija, planuojamos investicijos ir apyvartinių lėšų poreikis skiriasi, ūkininkai ir kiti žemės ūkio sektoriaus atstovai kviečiami konsultuotis su ILTE specialistais ir individualiai įvertinti tinkamiausią finansavimo sprendimą.

Galimos ir individualios konsultacijos

ILTE taip pat kviečia žemdirbių organizacijas ir ūkininkus į susitikimus, kuriuose gali išsamiau pristatyti finansavimo galimybes ir atsakyti į praktinius klausimus. Susitikimai gali būti organizuojami gyvai arba nuotoliniu būdu.

ŽŪR kviečia savo narius ir visus besidominčius ūkininkus įvertinti siūlomas finansavimo galimybes, ypač planuojant ūkio modernizavimą, plėtrą, naujas investicijas ar susiduriant su apyvartinių lėšų poreikiu.

ILTĖ

Žemės ūkio ministerija parengė ministro įsakymo projektą, kuriuo siūloma paskirstyti 20 mln. eurų skubią paramą žemės ūkio veiklos subjektams, patyrusiems nuostolių dėl 2026 m. padidėjusių tręšiamųjų produktų ir kuro kainų. Tačiau ministro siūlomas paramos paskirstymo principas kelia gyvulininkyste užsiimančių ūkininkų nepasitenkinimą: pagal projekte numatytus kriterijus dalis ūkių, patiriančių panašias išaugusias gamybos sąnaudas, gali likti be paramos.

Mėsinių galvijų, avių ir ožkų augintojai bei mišrūs ūkiai į potencialių paramos gavėjų sąrašą nepatektų, o pienininkystės ūkiams paramą už pienines karves numatoma skirti. Todėl kyla klausimas, kokiu pagrindu siūloma dalyti 20 mln. eurų ir ar pasirinkti kriterijai iš tiesų atspindi skirtingų ūkių patiriamas sąnaudas.

Šį klausimą kelia Marijampolės rajono šeimos ūkyje mėsinius galvijus auginanti Eglė Markevičiūtė. Jos vertinimu, projekte nepakankamai atsižvelgiama į skirtingas gyvulininkystės kryptis ir jų patiriamas išlaidas. Taip pat neaišku, kaip nustatoma, kurie ūkiai nukentėjo dėl Artimųjų Rytų krizės, o kurie – ne.

Pagal projektą skubi finansinė parama nebūtų mokama už deklaruotas daugiametes pievas ir ganyklas bei žolinių augalų mišinius, kuriuose vyrauja ankštiniai augalai. Dėl to mėsinės galvijininkystės, avininkystės, ožkininkystės ir kitus ūkinius gyvūnus, išskyrus pienines karves, laikančių ūkių valdytojai gali nepatekti tarp paramos gavėjų.

E. Markevičiūtė kelia paprastą, tačiau esminį klausimą: kuo išaugusių kuro, pašarų, technikos, energijos, vandens, veterinarijos ir kitų gamybos sąnaudų požiūriu iš esmės skiriasi pieno gamybai laikoma karvė nuo mėsinei galvijininkystei laikomos karvės? Abiejų krypčių ūkiai gamina maistą, prižiūri gyvulius, ruošia pašarus ir naudoja techniką bei energiją. Todėl skirtingas jų traktavimas paramos schemoje turėtų būti aiškiai ir ekonomiškai pagrįstas.

Klausimų kelia ir sprendimas neįtraukti daugiamečių pievų bei ganyklų į paramos skaičiavimą. Ūkininkai jas naudoja gyvuliams ganyti ir pašarams ruošti, kartu privalėdami laikytis jų išsaugojimo reikalavimų. E. Markevičiūtė atkreipia dėmesį į 1 GAAB standartą, nustatantį pareigą išlaikyti daugiametes pievas ir ganyklas, ir 9 GAAB standartą, ribojantį aplinkosaugos požiūriu pažeidžiamų daugiamečių žolynų paskirties keitimą „Natura 2000“ teritorijose.

Ji taip pat nurodo Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme nustatytus natūralių pievų ir ganyklų naudojimo apribojimus – jų negalima suarti, persėti ar kitaip keisti jų būklės. Taip susidaro paradoksali situacija: valstybė reikalauja pievas išlaikyti ir prižiūrėti, tačiau rengiant skubios paramos schemą tokius plotus naudojančius gyvulininkystės bei mišrius ūkius galima palikti už paramos ribų.

Ūkininkės nuomone, taip neturėtų būti. Ūkiai, kurie dėl gamtosauginių ir kitų privalomų reikalavimų turi mažiau ūkinės veiklos pasirinkimo laisvės, patiria papildomų išlaidų ir gali prarasti dalį pajamų. Į tai turėtų būti atsižvelgiama skirstant paramą.

Svarbus ir kuro sąnaudų argumentas. E. Markevičiūtė remiasi valstybės nustatytomis gazolių normomis: pievoms, skirtoms prekinių žolinių pašarų produkcijai gaminti, nustatyta 125 litrų hektarui norma, o galvijams – 128 litrų sąlyginio gyvulio vienetui norma. Jos vertinimu, tai rodo, kad pati valstybė pripažįsta reikšmingą kuro poreikį tiek pievų priežiūrai, tiek galvijų laikymui. Jei skubios paramos tikslas – bent iš dalies kompensuoti kuro ir kitų gamybos išteklių pabrangimą, mėsinės gyvulininkystės ir mišrių ūkių neįtraukimas kelia pagrįstų abejonių.

E. Markevičiūtė atkreipia dėmesį ir į platesnį valstybės politikos nuoseklumo klausimą. Jos cituojamoje XXI Vyriausybės programoje numatyta peržiūrėti paramos paskirstymo principus, stiprinti vietos maisto gamybą, valdyti rizikas ir skatinti gyvulininkystės plėtrą. Todėl sprendimai, dėl kurių dalis gyvulininkystės ir mišrių ūkių krizės laikotarpiu liktų be paramos, jos vertinimu, nedera su šiomis deklaruojamomis kryptimis.

Esminis klausimas – ar siūlomi paramos skyrimo kriterijai objektyviai atspindi skirtingų ūkių sąnaudų struktūrą. Taip pat svarbu, kad valstybės parama nesupriešintų ūkininkų ir nesudarytų nevienodų konkurencijos sąlygų: vienas gyvulininkystės ūkis paramą gautų, o kitas, patiriantis panašias sąnaudas, jos negautų vien dėl gamybos krypties ar deklaruojamų plotų kodo.

E. Markevičiūtė siūlo koreguoti Žemės ūkio ministerijos parengtą projektą ir numatyti, kad parama būtų skaičiuojama ir aktyviai gyvulininkyste užsiimantiems valdų valdytojams už pagal tiesioginių išmokų taisyklių reikalavimus deklaruotus daugiamečių pievų, ganyklų ir kitus pašarinius plotus, įskaitant DGP, AGP ir ŽMI naudmenas. Prieš priimant galutinį sprendimą, jos nuomone, būtina išgirsti visų socialinių partnerių argumentus ir aiškiai pagrįsti, kodėl vienos gyvulininkystės kryptys remiamos, o kitos – ne.

Pagrindinė ūkininkės žinutė – nors konkreti paramos suma ūkiui gali būti nedidelė, 20 mln. eurų paskirstymo principas turi būti nuoseklus, teisingas ir pagrįstas. Jei valstybė deklaruoja siekį stiprinti gyvulininkystę, vietos maisto gamybą, regionų gyvybingumą ir šeimos ūkius, šie prioritetai turi atsispindėti ir paramos taisyklėse. Ūkininkų, kurie prižiūri daugiametes pievas, gamina pašarus ir laiko gyvulius, negalima laikyti mažiau svarbiais vien dėl pasirinktos gyvulininkystės krypties. Jie neturėtų likti už jiems reikalingos skubios paramos ribų.

LŠŪS informacija

Spalio 1 d. Lietuvos galvijų veisėjų asociacijos (LGVA) direktorius dr. Edvardas Gedgaudas Estijoje skaito pranešimą apie Lietuvos galvijų veislininkystės sektorių, jo struktūrą, veisėjų organizacijų veiklą, valstybės paramą bei sektoriaus stiprybes ir silpnybes.

„Tarptautiniai susitikimai leidžia ne tik pristatyti Lietuvos patirtį, bet ir palyginti, kaip veislininkystės sistemos organizuojamos kitose valstybėse. Mums svarbu matyti, kurie sprendimai pasiteisina, kaip veikia veisėjų organizacijos ir koks yra valstybės bei pačių ūkininkų vaidmuo. Veislininkystėje rezultatai kuriami ilgą laiką, todėl ypač svarbus nuoseklumas, bendradarbiavimas ir galimybė mokytis vieniems iš kitų“, – sako dr. E. Gedgaudas.

Pasak jo, Baltijos šalių bendradarbiavimas ypač svarbus, nes ūkininkai susiduria su panašiais iššūkiais, todėl keitimasis praktine patirtimi gali padėti ieškoti efektyvesnių sprendimų ir stiprinti regiono gyvulininkystės konkurencingumą.

Lietuvoje užauginti „Taikos duonos“ rugiai jau pasiekė Bulgariją, kur šiemet vyks tarptautinės iniciatyvos „Taikos duona 2026“ renginys. Lietuvai skirtus rugius šiemet augino Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmų (ŽŪR) vicepirmininkas, Šalčininkų rajono žemdirbių asociacijos pirmininkas Andžej Kulevičius.

„Taikos duona“ – daugiau nei dešimtmetį gyvuojanti tarptautinė iniciatyva, jungianti Vidurio ir Rytų Europos šalis. Jos ištakos siekia 2014 metus, kai buvusios Berlyno sienos teritorijoje, vadinamojoje „mirties linijoje“, buvo užauginti rugiai. Jų sėklos vėliau perduotos šalims, kurios po 1989 metų prisijungė prie Europos Sąjungos. Šiose valstybėse užauginti grūdai kasmet tampa simbolinės „Taikos duonos“ dalimi.

Nuo lietuviško lauko – iki bendro Europos stalo

Šiemet Lietuvos indėlis į iniciatyvą prasidėjo A. Kulevičiaus laukuose. Užauginti ir subrandinti rugiai buvo paruošti kelionei į Bulgariją, kur susitiks skirtingose Europos šalyse užaugintas derlius.

Pasak ŽŪR vicepirmininko A. Kulevičiaus, ši iniciatyva primena, kad kasdienis žemdirbio darbas turi gerokai platesnę prasmę nei vien pagamintos produkcijos kiekis.

„Rugio grūdas atrodo labai paprastas, tačiau šioje iniciatyvoje jis įgauna ypatingą prasmę. Pasėji jį savo žemėje, augini, prižiūri, sulauki derliaus, o galiausiai dalis jo iškeliauja susitikti su kitose Europos šalyse ūkininkų užaugintais grūdais. Iš jų kepama viena duona. Man tai labai gražus priminimas, kad žemdirbio darbas pirmiausia yra apie gyvybę, maistą ir tęstinumą. O duona nuo seno reiškė ne tik maistą – ji reiškė namus, dalijimąsi ir buvimą drauge“, – sako A. Kulevičius.

Tarptautinės iniciatyvos esmė glaudžiai siejama su žemės ūkio indėliu į taiką, stabilumą ir apsirūpinimą maistu. Kasmet vis kitoje šalyje vykstančiuose renginiuose susitinka valstybių institucijų, žemdirbių ir nevyriausybinių organizacijų atstovai. 2025 m. renginys vyko Vengrijoje, kur konferencijoje „Taika ir žemės ūkis“ taip pat akcentuota, kad žemės ūkis yra ne vien maisto gamyba – jis prisideda prie visuomenių stabilumo ir tarptautinio bendradarbiavimo.

„Šiandien, kai Europoje vėl labai aiškiai suprantame taikos ir maisto saugumo vertę, tokios iniciatyvos įgauna dar didesnę prasmę. Ūkininkai skirtingose šalyse susiduria su savais sunkumais, tačiau turime labai daug bendrų klausimų. Susitikdami, kalbėdamiesi ir dalydamiesi patirtimi geriau suprantame vieni kitus. Tarptautinis bendradarbiavimas prasideda būtent nuo tokių žmogiškų ryšių, o „Taikos duona“ juos kuria per tai, kas mums, žemdirbiams, yra artimiausia – per žemę ir joje užaugintą grūdą“, – pažymi ŽŪR vicepirmininkas A.Kulevičius.

Lietuvai Bulgarijoje atstovaus ir ŽŪR organizacijų atstovai

„Taikos duona 2026“ renginyje Bulgarijoje dalyvaus ir ŽŪR narių organizacijų atstovai – Lietuvos kaimo turizmo asociacijos prezidentė Monika Sadauskaitė-Pocė bei Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos atstovas Jonas Ivanauskas.

M. Sadauskaitė-Pocė vadovauja Lietuvos kaimo turizmo asociacijai, kuri yra ŽŪR narė ir aktyviai atstovauja Lietuvos regionų, kaimo turizmo bei vietos verslų interesams.

„Jaunam ūkininkui labai svarbu matyti, kad žemės ūkis nėra uždaras vien savo ūkio ar savo valstybės ribose. Susiduriame su panašiais iššūkiais visoje Europoje, todėl turime kalbėtis, dalytis patirtimi ir kurti ryšius. „Taikos duonos“ iniciatyva gražiai parodo ir kartų tęstinumą“, – sako LJŪJS atstovas Jonas Ivanauskas.

ŽŪR atstovų dalyvavimas iniciatyvoje suteikia galimybę ne tik tęsti simbolinę „Taikos duonos“ tradiciją, bet ir stiprinti ryšius su kitų Europos valstybių žemdirbių bei kaimo organizacijomis, dalytis patirtimi ir aptarti šiandienos žemės ūkiui aktualius klausimus.

„Taikos duona“ buvo kepama ir Lietuvoje

Lietuva turi ir ypatingą vietą šios iniciatyvos istorijoje. 2019 m. rugsėjo 19–21 d. tarptautinis „Taikos duonos“ renginys vyko Vilniuje. Tais metais Lietuva tapo iniciatyvoje dalyvaujančių šalių susitikimo vieta, o renginyje buvo akcentuojamas ryšys tarp tvaraus žemės ūkio, taikos išsaugojimo ir valstybės institucijų bei nevyriausybinio sektoriaus bendradarbiavimo.

Tradicija tęsiasi ir šiandien. Pernai „Taikos duona“ buvo kepama Vengrijoje, o šiemet iniciatyvos estafetę perėmė Bulgarija.

Lietuviški rugiai savo kelionę jau įveikė. Netrukus jie drauge su kitų Europos šalių grūdais taps viena duona – simboliu to, ką žemdirbiai kuria kiekvieną dieną: maistą, tęstinumą ir galimybę žmonėms susėsti prie bendro stalo.

Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmų (ŽŪR) atstovai lankėsi Portugalijoje, kur dalyvavo tarptautinio „Erasmus+“ projekto „VITAL – Profesinio mokymo inovacijos ir rengimas gyvulininkystės sektoriui“ (angl. Vocational Innovation and Training for Animal Livestock, projekto Nr. 101246679) veiklose.

Lietuvos žemdirbiams ir gyvulininkystės sektoriui atstovavo ŽŪR direktorius Sigitas Dimaitis, ŽŪR Projektų valdymo skyriaus vadovė Ina Kalėdienė ir Lietuvos galvijų veisėjų asociacijos (LGVA) direktorius dr. Edvardas Gedgaudas.

Rugsėjo 23–24 d. Vila Real mieste, Portugalijoje, VITAL projekto partneris Trás-os-Montes e Alto Douro universitetas (UTAD) surengė tarptautines dirbtuves, skirtas gyvulininkystės sektoriaus kompetencijų trūkumui ir ateityje reikalingiems gebėjimams aptarti.

Nuo išmaniųjų technologijų iki gyvūnų gerovės

Tarptautinio susitikimo metu projekto partneriai, mokslininkai, gyvulininkystės sektoriaus atstovai ir praktikai diskutavo apie tai, kokių žinių ir kompetencijų reikės Europos gyvulininkystės sektoriui artimiausioje ateityje.

Daug dėmesio skirta skaitmeninei transformacijai ir precizinei gyvulininkystei. Pristatyti išmaniųjų jutiklių panaudojimo galvijų sveikatai ir reprodukcijai sprendimai, gyvulių stebėsenos bei geografinio aptvėrimo technologijos, dirbtinio intelekto pritaikymo galimybės gyvulininkystėje.

Ne mažiau svarbios diskusijų temos – žalioji transformacija, tvaresnė gyvulininkystės produkcija, mėšlo tvarkymas ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų mažinimas, biologinis saugumas, gyvūnų sveikata ir gerovė bei naujų technologijų panaudojimas šiuolaikinėje mėsos gamyboje.

„VITAL projekto stiprybė yra tai, kad prie vieno stalo susėda mokslas, švietimo institucijos, ūkininkų organizacijos ir pats verslas. Galime labai konkrečiai įvardyti, kokių specialistų ir kokių kompetencijų šiandien trūksta sektoriui. Jeigu norime konkurencingo Europos ir Lietuvos žemės ūkio, profesinis rengimas turi keistis drauge su ūkiuose naudojamomis technologijomis ir realiais žemdirbių poreikiais“, – pažymi ŽŪR direktorius Sigitas Dimaitis.

Žinios turi pasiekti ūkį

VITAL projektas vienija skirtingų Europos šalių universitetus, profesinio mokymo institucijas, mokslo, verslo bei gyvulininkystės sektoriaus organizacijas. Lietuvai projekte atstovauja Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmai ir Vilniaus kolegija.

Vienas svarbiausių projekto tikslų – mažinti atotrūkį tarp profesinio mokymo metu įgyjamų kompetencijų ir realių darbo rinkos bei gyvulininkystės ūkių poreikių.

ŽŪR Projektų valdymo skyriaus vadovė Ina Kalėdienė atkreipia dėmesį, kad technologijų diegimas savaime neužtikrina pažangos – reikia žmonių, kurie mokėtų jomis naudotis ir suprastų jų kuriamą vertę.

„Galime ūkiui pasiūlyti pačią moderniausią technologiją, tačiau ji kurs vertę tik tada, kai žmogus gebės ją tinkamai panaudoti. Todėl VITAL projekte kalbame ne tik apie inovacijas, bet pirmiausia apie kompetencijas – kokių žinių reikės ūkininkui, veterinarijos gydytojui, gyvulininkystės specialistui ar konsultantui. Mums ypač svarbu, kad kuriamos mokymo programos būtų praktiškos, lanksčios ir atlieptų realius sektoriaus poreikius“, – sako Ina Kalėdienė.

Portugalijoje – pažintis su išskirtine Maronesa galvijų veisle

Ypatingo Lietuvos delegacijos dėmesio sulaukė Portugalijos vietinė Maronesa galvijų veislė.

Tai autochtoninė Portugalijos galvijų veislė, glaudžiai susijusi su šalies šiaurėje esančiais Marão, Alvão ir Padrela kalnų regionais. Maronesa laikoma vietine, kalnų sąlygoms puikiai prisitaikiusia ir itin ištverminga veisle.

Šių galvijų išvaizda taip pat išskirtinė. Gyvuliai yra vidutinio dydžio, jų kailis – nuo tamsiai rudo iki beveik juodo, galva trumpa ir išraiškinga, o ragai iš pradžių krypsta horizontaliai, vėliau – į priekį ir žemyn, jų galai užlinksta aukštyn ir į išorę. Galvijai pasižymi tvirtomis, kietomis nagomis ir lengvais judesiais, todėl yra puikiai prisitaikę prie akmenuotų ir stačių kalnų vietovių.

Maronesa – ne intensyviai mėsos gamybai sukurta stambi veislė. Jos vertė slypi kitur – ištvermingume, prisitaikyme prie vietos sąlygų, gebėjime panaudoti natūralias ganyklas, reprodukcinėse savybėse ir išskirtinėje produkcijoje.

Veislei būdinga gana ankstyva lytinė branda – pirmasis vaisingas rujos ciklas vidutiniškai pasireiškia apie 15 mėnesių amžiaus. Portugalijos veislės duomenyse nurodomas apie 86,6 proc. vaisingumas.

Maronesa auginimo sistema glaudžiai susijusi su kalnų kraštovaizdžiu ir tradicine vietos žemdirbyste. Suaugę gyvuliai didelę laiko dalį ganomi natūraliose ganyklose, o esant nepalankioms oro sąlygoms laikomi tvartuose. Jauniklių mitybos pagrindas pirmuosius mėnesius yra motinos pienas, vėliau racionas papildomas vietiniais pašarais.

Istoriškai Maronesa galvijai buvo vertinami ir kaip darbiniai gyvuliai – jų tvirtos kojos, kietos nagos ir judrumas leido dirbti sudėtingame kalnuotame reljefe. Šiandien pagrindinė veislės ūkinė kryptis yra mėsos gamyba.

„Carne Maronesa DOP“ – mėsa, kurios vertę kuria ir kilmė

Maronesa veislės išskirtinumas Portugalijoje siejamas ne tik su genetinių išteklių išsaugojimu. Iš šių galvijų gaunama jautiena yra ženklinama saugoma kilmės vietos nuoroda „Carne Maronesa DOP“.

Tai reiškia, kad produkto vertė tiesiogiai siejama su konkrečia veisle, jos auginimo teritorija, tradiciniu auginimo būdu ir vietos ūkininkavimo kultūra.

Pagal sertifikuotos „Carne Maronesa DOP“ produkcijos reikalavimus mėsa skirstoma į kelias kategorijas. Veršiena gaunama iš 5–9 mėnesių gyvulių, kurių skerdenos svoris siekia 75–130 kg. 9–24 mėnesių galvijų mėsa priskiriama jaunų galvijų kategorijai, jų skerdena turi sverti ne mažiau kaip 130 kg. Karvių mėsa gaunama iš 2–4 metų gyvulių, kurių skerdenos svoris siekia 200–300 kg.

Skiriasi ir pačios mėsos savybės: veršiena yra rausva, su baltais riebalais, vyresnių jaunų galvijų – šviesiai raudona, su vidutiniu intramuskulinių riebalų kiekiu, o karvių mėsa – tamsesnė, su ryškesniu intramuskuliniu riebalingumu. Maronesa jautiena vertinama dėl sultingumo, subtilaus aromato ir skoninių savybių.

Portugalijos patirtis rodo, kad vietinė veislė gali tapti ne tik saugomu genetiniu ištekliumi, bet ir ekonomiškai vertingu regioniniu produktu, kai veislininkystė, tradicinis ūkininkavimas, sertifikavimas ir produkto rinkodara veikia kaip viena sistema.

Dr. E. Gedgaudas: svarbu matyti ne tik gyvulį, bet visą sistemą

Lietuvos galvijų veisėjų asociacijos direktoriui dr. Edvardui Gedgaudui Portugalijos patirtis buvo ypač aktuali profesiniu požiūriu.

„Maronesa labai gerai parodo, kad vertinant mėsinių galvijų veislę negalime žiūrėti tik į gyvulio svorį ar priesvorį. Tai nėra stambi, maksimaliai intensyviai produkcijai orientuota veislė, tačiau ji turi kitų labai svarbių savybių – yra ištverminga, gerai prisitaikiusi prie kalnų sąlygų, geba panaudoti natūralias ganyklas ir yra glaudžiai susieta su konkrečiu regionu. Tokios savybės tampa vis aktualesnės kalbant apie tvarią gyvulininkystę“, – sako dr. Edvardas Gedgaudas.

Pasak jo, Lietuvos galvijų augintojams įdomus turėtų būti ir portugalų gebėjimas vietinės veislės genetinę vertę susieti su galutiniu produktu.

„Man įdomiausia ne vien pati Maronesa veislė, bet visa aplink ją sukurta sistema. Veislės kilmės knyga, veislininkystė, augintojų asociacija, tradicinis auginimo būdas ir saugoma „Carne Maronesa DOP“ jautiena čia nėra atskiri dalykai. Jie kuria vienas kito vertę. Gyvulio kilmė ir auginimo būdas galiausiai tampa argumentu vartotojui, kodėl ši mėsa yra išskirtinė. Tai labai gera patirtis, apie kurią verta kalbėti ir Lietuvoje“, – pažymi LGVA direktorius dr. E. Gedgaudas.

Maronesa veislės išsaugojimu ir gerinimu rūpinasi Associação de Criadores do Maronês (ACM) – Maronesa galvijų augintojų asociacija, kuri yra ir VITAL projekto partnerė. Asociacija administruoja veislės kilmės knygą, prisideda prie „Carne Maronesa DOP“ sistemos, vykdo gyvulių identifikavimo, veislininkystės ir konsultavimo veiklas.

Veisimo programoje dėmesys skiriamas ne tik mėsinėms savybėms. Karvių linijose vertinamas prisitaikymas prie aplinkos, reprodukcija ir motininės savybės, bulių – vaisingumas, eksterjeras, skerdenos išeiga ir kokybė, o palikuonių – svoris atjunkymo metu, skerdenos išeiga bei mėsos kokybė.

„Veislininkystėje nėra vieno universalaus gero galvijo. Gyvulys turi tikti konkrečiai gamybos sistemai ir konkrečioms gamtinėms sąlygoms. Maronesa yra labai geras to pavyzdys. Portugalai išsaugojo veislę, kuri tinkama jų kalnų regionui, ir kartu sugebėjo sukurti pridėtinę vertę turintį produktą. Lietuvoje turime kitokias sąlygas ir kitas veisles, tačiau pats principas – kryptinga veislininkystė, duomenų kaupimas, augintojų bendradarbiavimas ir aiški produkto vertė – mums tikrai aktualus“, – sako dr. E. Gedgaudas.

Susitikime pristatytos galimybės, kaip sutvarkyti Europos gyvulininkystės teisinę bazę pasitelkiant DI, kad ES dokumentai neišsiskirtų nuo nacionalinių aktų, kurie dažnai skiriasi ir neužtikrina ūkininkams sklandaus ir suprantamo gyvulininkystės vystymosi proceso. Europos bendroji politika išlieka nekintanti tai gyvulių produktyvumo didėjimas ir ūkių efektyvumas. Tokie tikslai leidžia judėti link saugumo užtikrinant visą, sveiko ir saugaus maisto grandinę Sąjungos rėmuose. Turim bendrai suvokti ir kalbėti viena kalba, kad biologija yra ekonomija.

VITAL – žinios, kurios turi virsti praktiniais sprendimais

VITAL projekto tikslas – modernizuoti profesinį mokymą gyvulininkystės sektoriuje, stiprinant skaitmeninius, žaliuosius ir inovacijų diegimo įgūdžius bei glaudžiau susiejant mokymo institucijas, mokslą ir darbo rinką.

Portugalijoje vykęs susitikimas parodė, kad gyvulininkystės ateitis nėra vien didesnis produktyvumas. Tai ir duomenų naudojimas, precizinė gyvulininkystė, gyvūnų sveikata bei gerovė, biologinis saugumas, tvarus išteklių naudojimas, genetinių išteklių išsaugojimas ir specialistų gebėjimas naujas technologijas pritaikyti praktikoje.

„Tarptautinių projektų vertė atsiranda tuomet, kai parsivežtos žinios nelieka tik projekto ataskaitose. Mūsų užduotis – gerąsias kitų šalių praktikas perduoti Lietuvos ūkininkams, konsultantams, mokymo institucijoms ir sektoriaus organizacijoms. VITAL suteikia galimybę ne tik mokytis iš kitų, bet ir Lietuvos patirtį įtraukti į bendrą Europos gyvulininkystės kompetencijų kūrimo procesą“, – apibendrina Ina Kalėdienė.

Tarptautinis „Erasmus+“ projektas „VITAL – Vocational Innovation and Training for Animal Livestock“ įgyvendinamas 2025–2029 m. Jis vienija 25 partnerius iš 9 Europos šalių, tarp kurių – universitetai, profesinio mokymo įstaigos, gyvulininkystės sektoriaus, verslo, inovacijų ir profesinės organizacijos.

Projektas bendrai finansuojamas Europos Sąjungos pagal „Erasmus+“ programą.

Skirtingos šalys, skirtingos tradicijos ir skirtingos bendruomenės, tačiau jas jungia tas pats siekis – kad žmogaus balsas būtų girdimas, o gyventojai turėtų realias galimybes dalyvauti priimant sprendimus. Lietuvos vietos bendruomenių organizacijų sąjungos (LVBOS) atstovai Ispanijoje dalyvavo tarptautinio projekto „VoCo – Balsas bendruomenėms: pilietinis įsitraukimas Europai“ veiklose, kur susipažino su vietos bendruomenių ir savivaldos bendradarbiavimo patirtimi.

Lietuvos vietos bendruomenių organizacijų sąjunga vienija žmones iš skirtingų Lietuvos regionų. Skiriasi jų gyvenamosios vietovės, bendruomenių dydžiai ir sprendžiamos problemos, tačiau visus jungia bendras tikslas – stiprios, aktyvios ir savo gyvenamosios aplinkos kūrime dalyvaujančios bendruomenės.

Tarptautinio projekto „VoCo“ veiklos Ispanijoje suteikė galimybę pažvelgti, kaip pilietinis įsitraukimas ir bendruomenių bei vietos valdžios dialogas kuriamas kitoje Europos šalyje.

Vizito metu vyko susitikimai su Ispanijos savivaldos ir bendruomenių atstovais, diskusijos, dalijimasis praktine patirtimi bei pažintis su konkrečiomis vietos iniciatyvomis.

„Esame iš skirtingų Lietuvos vietų, turime skirtingas patirtis, tačiau mus vienija bendruomenės ir noras, kad žmogus savo gyvenamojoje vietoje nebūtų tik stebėtojas. Jis turi jausti, kad jo nuomonė svarbi ir kad jis gali dalyvauti sprendžiant savo miesto, miestelio ar kaimo klausimus. Tokios tarptautinės patirtys labai aiškiai parodo, kad bendruomenių balsas iš tiesų neturi sienų“, – sako Lietuvos vietos bendruomenių organizacijų sąjungos pirmininkė Eglė Juozapavičienė.

Lucenos patirtis – svarbiausia ne pastatai, o santykis su žmogumi

Vienas iš vizito taškų – Lucena, Andalūzijos miestas, kuriame gyvena apie 40 tūkst. žmonių.

Lietuvos atstovams čia pristatytas įdomus pavyzdys, kaip nebenaudojami pastatai gali būti prikelti naujam gyvenimui. Seni vyno rūsiai buvo atgaivinti ir pritaikyti bendruomeninėms bei pilietinėms veikloms.

Lucenoje ir jos apylinkėse veikia net šeši bendruomeniniai centrai. Tai nėra vien patalpos renginiams. Tai erdvės, kuriose žmonės susitinka, mokosi, kuria, diskutuoja, dalijasi problemomis ir kartu ieško jų sprendimų.

Tačiau Lietuvos delegacijai bene didžiausią įspūdį paliko ne infrastruktūra, o savivaldos ir žmogaus santykis.

„Galime pastatyti gražiausius bendruomenės namus, įrengti sales, nupirkti įrangą, tačiau bendruomeniškumas neprasideda nuo pastato. Jis prasideda nuo santykio su žmogumi. Lucenoje labai aiškiai matėme, kad bendruomeninė erdvė yra vieta, kur žmogus žino, jog gali ateiti, būti išgirstas, pasiūlyti idėją ar iškelti problemą. Ir ne mažiau svarbu – jis žino, kad į tą pačią erdvę ateis ir vietos valdžios atstovas“, – įspūdžiais dalijasi E. Juozapavičienė.

Politikai eina pas žmones

Vienas ryškiausių Lucenos pavyzdžių – vietos politikų bendravimas su bendruomenėmis.

Į bendruomeninius centrus susitikti su gyventojais atvyksta miesto meras ir kiti vietos politikai. Ir ne tik tuomet, kai reikia pristatyti jau priimtus sprendimus.

Jie ateina pasikalbėti, išgirsti gyventojų problemas, suprasti jų poreikius ir kartu ieškoti sprendimų.

Politikai eina pas žmones. Žmonėms nereikia ieškoti kelio iki politikų.

Pasak E. Juozapavičienės, būtent šis požiūris yra viena svarbiausių patirčių, kurias verta parsivežti į Lietuvą.

„Manau, kad čia yra labai svarbi pamoka ir mums. Dažnai kalbame apie gyventojų pasyvumą, klausiame, kodėl žmonės nedalyvauja, neateina į susitikimus. Tačiau gal kartais klausimą turėtume apsukti – ar mes patys pakankamai einame pas žmogų? Lucenoje politikai ateina į bendruomenę ne tik kalbėti, bet ir klausytis. Toks bendravimas kuria pasitikėjimą, o be pasitikėjimo tikro pilietinio dalyvavimo nebus“, – pabrėžia LVBOS pirmininkė.

Svarbu ir tai, kad stengiamasi išgirsti ne tik aktyviausius ar garsiausiai savo nuomonę reiškiančius gyventojus. Į bendruomenės gyvenimą ir diskusijas įtraukiamos skirtingos visuomenės grupės, įvairaus amžiaus žmonės ir net vaikai.

Jų nuomonė apie vietą, kurioje jie gyvena, taip pat laikoma svarbia.

„Kartais atrodo, kad pilietinis dalyvavimas yra kažkas labai sudėtingo. Iš tiesų viskas prasideda nuo labai paprastų dalykų – kalbėtis, išgirsti, tartis ir būti šalia. Svarbu išgirsti ne tik tuos, kurie kalba garsiausiai. Bendruomenėje turi būti vietos jaunam ir vyresniam žmogui, aktyviam ir tam, kuris dar tik nedrąsiai išsako savo nuomonę. Ispanijoje matėme, kad į šį procesą įtraukiami net vaikai. Juk ir jie yra bendruomenės dalis“, – sako E. Juozapavičienė.

Bendruomenė – ne pagalbininkas, o partneris

Ispanijoje įgyta patirtis dar kartą paskatino diskutuoti ir apie bendruomeninių organizacijų vaidmenį Lietuvoje.

Bendruomenė neturėtų būti suvokiama tik kaip renginių organizatorė, projektų vykdytoja ar savivaldos pagalbininkė. Stipri bendruomenė gali ir turi būti lygiavertė partnerė, dalyvaujanti diskusijose ir sprendžiant konkrečiai vietovei bei jos žmonėms aktualius klausimus.

„Norėtųsi, kad ir Lietuvoje vis mažiau liktų požiūrio į bendruomenę kaip į organizaciją, kuri surengs šventę, parašys projektą ar padės savivaldybei atlikti vieną ar kitą darbą. Bendruomenė nėra savivaldos pagalbininkė. Ji yra partnerė, atstovaujanti konkrečioje vietoje gyvenantiems žmonėms. O partnerystė reiškia, kad kalbamės ir tariamės ne tada, kai sprendimas jau priimtas, bet tada, kai jis dar tik gimsta“, – pažymi LVBOS pirmininkė.

Būtent ši idėja svarbi ir įgyvendinant tarptautinį projektą „VoCo – Balsas bendruomenėms: pilietinis įsitraukimas Europai“ – stiprinti žmogaus ir bendruomenės balsą bei skatinti realų pilietinį įsitraukimą.

Tarptautiniai susitikimai suteikia galimybę ne tik pasidalyti gerąja praktika, bet ir pamatyti, kad skirtingose Europos šalyse bendruomenės susiduria su panašiais iššūkiais: kaip paskatinti žmones aktyviau dalyvauti, kaip pasiekti mažiau aktyvias visuomenės grupes, kaip stiprinti pasitikėjimą ir kaip užtikrinti, kad gyventojų nuomonė būtų ne tik išklausyta, bet ir turėtų realią reikšmę.

Bendruomeniškumo kalba visur ta pati

Vizito Ispanijoje metu netrūko ir neformalių susitikimų, leidusių geriau pažinti vietos kultūrą bei bendruomeniškumo tradicijas.

Viena tokių akimirkų – apsilankymas Švč. Mergelės Marijos Araceli šventovėje, susitikimas su šios vietos brolijos atstovais, bendri pokalbiai ir vakaras prie vieno stalo.

„Tokios akimirkos primena, kad bendruomenė nėra vien posėdžiai, projektai ar dokumentai. Tai pirmiausia žmonių ryšys. Sėdėdami prie vieno stalo su žmonėmis iš kitos šalies supranti, kad galime kalbėti skirtingomis kalbomis, turėti skirtingas tradicijas, tačiau bendruomeniškumo kalba visur yra labai panaši. Visur žmogui svarbu priklausyti, būti reikalingam ir būti išgirstam“, – apibendrina E. Juozapavičienė.

Iš Ispanijos Lietuvos bendruomenių atstovai parsiveža ne tik naujų idėjų ir praktinių pavyzdžių. Kartu parsivežamas dar stipresnis suvokimas, kad stipri bendruomenė kuriama ten, kur žmogus ne tik kviečiamas dalyvauti, bet ir žino, kad jo balsas gali turėti realią įtaką.

Bendruomenių balsas neturi sienų. Nes nesvarbu, kurioje Europos vietoje gyvename – bendruomenės centre visada yra žmogus.

Europos Sąjunga tebėra viena svarbiausių pasaulio žemės ūkio ir maisto gamybos jėgų, tačiau jos tradicinės stiprybės – augalininkystė, gyvulininkystė ir ūkių ekonominis gyvybingumas – sparčiai silpnėja. Tai rodo rugsėjo 29 d. paskelbtas atnaujintas „Farm Europe“ ES maisto sistemų tvarumo ir suverenumo radaras.

„Farm Europe“ paskelbė 2026 m. atnaujintą ES maisto sistemų tvarumo ir suverenumo vertinimą. Organizacijos teigimu, naujausi duomenys ne tik patvirtina ankstesniais metais stebėtas tendencijas, bet ir rodo, kad tradicinių Europos žemės ūkio sektorių – augalininkystės ir gyvulininkystės – silpnėjimas spartėja.

Kartu prastėja dalis socialinių ir ekonominių rodiklių, nors dauguma aplinkosaugos rodiklių ir toliau gerėja.

Mažėja ES žemės ūkio prekybos pranašumas

„Farm Europe“ vertinimu, ES išlieka stipri žemės ūkio gamintoja absoliučiais skaičiais, tačiau jos konkurencinis rezervas mažėja. Ilgą laiką vienu iš Europos žemės ūkio stiprybės ženklų buvęs prekybos perteklius traukiasi.

2023–2025 m., palyginti su 2020–2022 m. vidurkiu, ES-27 augalininkystės produktų prekybos perteklius sumažėjo 53,9 proc. Viena pagrindinių priežasčių – reikšmingai kritęs grūdų eksportas.

Gyvulininkystės sektoriaus prekybos balansas per tą patį laikotarpį pablogėjo 28,2 proc., daugiausia dėl mažėjančio prekybos mėsa pertekliaus.

Tuo pat metu pašarų prekybos deficitas išaugo dar 11 proc. Tai reiškia, kad ES eksportuoja mažiau savo užaugintos žemės ūkio produkcijos, tačiau tampa vis labiau priklausoma nuo importuojamų išteklių, reikalingų jos pačios gyvulininkystės sektoriui.

Mažėja ūkininkų pajamos ir ūkių skaičius

Nerimą kelia ir socialiniai bei ekonominiai rodikliai.

„Farm Europe“ pateikiamais duomenimis, 2019–2024 m. realiosios ūkių pajamos sumažėjo 8,3 proc.

Ūkių skaičius taip pat nuosekliai mažėja. Vien 2016–2020 m. ES žemės ūkio valdų sumažėjo 11,7 proc., o nuo 2005 m. Bendrijoje prarasta daugiau kaip trečdalis ūkių.

Kartu didėja ūkių įsiskolinimas.

„Farm Europe“ vertinimu, situacija, kai mažėjant pajamoms auga skolos, gali rodyti, kad dalis ūkininkų skolinasi ne plėtrai ar produktyvioms investicijoms, bet siekdami išlaikyti veiklą bei įvykdyti reguliacinius reikalavimus.

Tai, organizacijos nuomone, yra vienas signalų, kad Europos žemės ūkio ekonominis atsparumas silpnėja.

Mažiau gyvulių – mažiau daugiamečių pievų

Aplinkosaugos srityje „Farm Europe“ fiksuoja nevienareikšmį vaizdą.

Žemės ūkio šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos toliau mažėjo – 3,2 proc. Pavojingiausių veikliųjų medžiagų turinčių pesticidų pardavimai sumažėjo 9,7 proc.

Tačiau organizacija atkreipia dėmesį, kad vien šių rodiklių nepakanka išvadai, jog mažėjimas pasiektas vien dėl efektyvesnės ir tvaresnės gamybos. Tam įtakos gali turėti ir besitraukianti žemės ūkio gamyba bei sudėtinga ūkių finansinė padėtis.

Ypač daug dėmesio skiriama gyvulininkystės ir daugiamečių pievų ryšiui.

Mažėjant gyvulininkystės apimtims, anot „Farm Europe“, spartėja ir daugiamečių pievų nykimas. Nuo 2009 m. jų plotas sumažėjo 8,4 proc.

Tai kelia papildomų klausimų dėl klimato politikos, nes daugiametės pievos atlieka svarbų vaidmenį kaupiant anglį, palaikant biologinę įvairovę ir išsaugant gyvulininkystei tinkamas kaimo teritorijas.

Bioekonomikoje – ir teigiami rezultatai, ir priklausomybės problema

Nevienareikšmės tendencijos stebimos ir Europos bioekonomikoje.

Prekybos biomedžiagomis rodiklis pagerėjo 66 proc., o biodujų gamyba padidėjo 11,1 proc.

Tačiau bioenergijos srityje, „Farm Europe“ vertinimu, ES priklausomybė nuo importo tebėra didelė.

Organizacija taip pat atkreipia dėmesį į pastaraisiais metais Europos rinkoje kilusias problemas dėl galimai reikalavimų neatitinkančio ar klaidingai deklaruojamo pažangiųjų biodegalų importo.

„Farm Europe“ ragina rengti Europos žemės ūkio atkūrimo planą

„Farm Europe“ dabartines tendencijas sieja su kelių veiksnių visuma – geopolitine įtampa pasaulyje, klimato nepastovumu, struktūriniais ES žemės ūkio pokyčiais bei pastarųjų metų politinių sprendimų poveikiu.

Organizacija perspėja, kad toliau mažėjant pagrindinių žemės ūkio sektorių gamybiniam pajėgumui gali būti silpninamas ir Europos apsirūpinimo maistu savarankiškumas.

Todėl „Farm Europe“ dar kartą ragina parengti realų Europos žemės ūkio atkūrimo planą, kuriam būtų skirti pakankami finansiniai ištekliai, o skirtingos ES politikos kryptys, darančios poveikį žemės ūkiui, būtų suderintos siekiant tvariai atgaivinti gamybą.

Organizacijos vertinimu, veiksmų reikia imtis dabar, kol tradicinės Europos žemės ūkio stiprybės dar nėra prarastos.

Apie „Farm Europe“ radarą

„Farm Europe“ maisto sistemų tvarumo ir suverenumo radaras (Sustainability and Sovereignty Radar of Food Systems) skirtas vertinti Europos žemės ūkio ir maisto sistemos būklę pagal ekonominius, socialinius bei aplinkosaugos rodiklius.

2026 m. leidime ypatingas dėmesys atkreipiamas į augalininkystės ir gyvulininkystės prekybos balansą, ūkių pajamas ir skaičių, įsiskolinimą, apsirūpinimą pašarais, klimato bei aplinkosaugos rodiklius ir bioekonomikos plėtrą.

Šaltinis – „Farm Europe“, Sustainability and Sovereignty Radar of Food Systems 2026.