Klimato kaita jau dabar daro didelį, įvairiapusį ir vis labiau sisteminį poveikį ūkininkams ir miškų valdytojams visoje Europos Sąjungoje. Žemės ūkis ir miškininkystė – tai sektoriai, kurių kasdienė veikla tiesiogiai priklauso nuo klimato, todėl jie itin jautrūs ekstremalioms oro sąlygoms, kurios tampa vis dažnesnės ir intensyvesnės. Šiandienos realybė verčia pripažinti paprastą faktą: atsparumas klimato kaitai nėra „papildoma“ tema – tai gamybos, investicijų, regionų gyvybingumo ir maisto saugumo klausimas.
Šiame kontekste Copa-Cogeca rengia rašto projektą, kuriuo siekia prisidėti prie Europos Sąjungos klimato kaitos atsparumo programos kūrimo, tęsiant dialogą su Europos Komisijos Klimato kaitos generaliniu direktoratu. Sektorius tikisi, kad naujoji programa taps praktišku įrankiu, padedančiu ūkininkams ir miškų valdytojams ne tik atlaikyti klimato sukrėtimus, bet ir planingai pereiti prie atsparesnių, tvaresnių gamybos sistemų.
Klimato rizikos – jau čia, ir jų daugėja
ES žemės ūkio ir miškininkystės sektorius susiduria su rimtomis ir visapusiškomis rizikomis, kurios mažina gebėjimą pasiruošti pokyčiams ir prie jų prisitaikyti. Spartėjanti dirvožemio degradacija, nuolatinis vandens trūkumas, pasikartojančios sausros, didėjanti potvynių rizika ir bendras vandens sistemų pažeidžiamumas – tai reiškiniai, kurie vienu metu kelia ir tiesioginę gamybos grėsmę, ir ilgalaikį struktūrinį spaudimą investicijoms bei konkurencingumui.
Šie veiksniai didina klimato pavojų poveikį ir apsunkina ūkininkų bei miškų valdytojų galimybes pereiti prie tvaresnių sprendimų. Net kai ūkininkai nori keisti praktikas, dažnai susiduriama su elementaria dilema: kaip investuoti į atsparumą, kai rizika kasmet auga, o finansinės ir reguliacinės sąlygos lieka neprognozuojamos?
Atsparumas – tai kasdienis gebėjimas veikti
Nors žemės ūkio sektorius jau deda daug pastangų klimato kaitos švelninimui ir patiria didelį reguliavimo bei rinkos spaudimą, prisitaikymas daugelyje vietų vis dar nėra pakankamai išvystytas. Tikras atsparumas priklauso ne vien nuo strateginių tikslų dokumentuose, bet nuo kasdienio operatorių (ūkininkų ir miškų valdytojų) gebėjimo:
-
numatyti riziką remiantis patikima ir į ateitį orientuota informacija;
-
laiku priimti pagrįstus sprendimus;
-
greitai atsigauti po su klimatu susijusių sukrėtimų.
Todėl būtina daugiau dėmesio skirti struktūrizuotam ir nuosekliam prisitaikymo stiprinimui – kad sektorius galėtų ne tik „išgyventi“ pokyčius, bet ir sėkmingai prisitaikyti prie naujų iššūkių.
Ūkininkai ir miškų valdytojai – pažeidžiamos grupės, bet ir atsparumo kūrėjai
Vienas aiškiausių Copa-Cogeca rašto projekto akcentų – raginimas ES klimato kaitos atsparumo programoje aiškiai pripažinti ūkininkus ir miškų valdytojus kaip pažeidžiamas grupes. Jų pragyvenimas tiesiogiai priklauso nuo gamtos sąlygų: vienas ekstremalus įvykis gali iš esmės pakeisti ūkio finansinį stabilumą, investicinius planus, o kartais – ir patį ūkininkavimo tęstinumą.
Toks pripažinimas turi būti nuosekliai įtvirtintas ES politikoje ir jos įgyvendinime visose valstybėse narėse. Svarbu ne tik konstatuoti pažeidžiamumą, bet ir pripažinti ūkininkų bei miškininkų esminį vaidmenį: jie formuoja kraštovaizdį, saugo ekosistemas, palaiko vietos ir regionines maisto sistemas.
Dar daugiau – ūkininkai ir miškų valdytojai nėra vien tik klimato kaitos „aukos“. Jie yra pagrindiniai atsparumo kūrėjai, kurie kasdien praktiškai įgyvendina sprendimus ir gali tapti kertine grandimi kuriant tvarią, saugią ir konkurencingą Europą.
Struktūrinės kliūtys: kai pastangos susiduria su realybe
Šiandien prisitaikymo priemonės dažnai yra techninio pobūdžio – agronominės praktikos gerinimas, vandens išteklių valdymas, atskirų priemonių diegimas ūkyje. Nuostolių amortizavimui pagrindiniais instrumentais išlieka pasėlių draudimas ir kitos su klimatu susijusios draudimo schemos. Tačiau praktikoje jų plėtra neretai stringa: trūksta investicijų, draudimo sistemos išlieka suskaidytos, o rizikos pasidalijimo mechanizmai – nepakankamai išvystyti.
Kartu egzistuoja gilesnės struktūrinės kliūtys, kurios riboja klimato kaitai atsparių praktikų diegimą:
-
nevienoda prieiga prie aukštos kokybės klimato rizikos duomenų ir prognozavimo priemonių;
-
ribota prieiga prie kreditų ir ilgalaikio finansavimo;
-
rinkos neapibrėžtumas dėl trumpalaikio ekonominio spaudimo;
-
nepakankami techniniai konsultavimo pajėgumai;
-
teisinis ir reguliavimo neapibrėžtumas, mažinantis investavimo drąsą;
-
struktūrinių pokyčių įgyvendinimo sudėtingumas ūkių lygmeniu.
Svarbu, kad klimato rizikos duomenų bazės ir vertinimo priemonės ES valstybėse narėse labai skiriasi, todėl dalis regionų atsiduria struktūriškai nepalankioje padėtyje. Todėl reikia ES lygmens suderinamumo, sąveikumo ir palyginamumo, tačiau kartu priemonės turi išlikti pakankamai detalios, kad padėtų sprendimams konkrečiame ūkyje.
Valdymas, subsidiarumas ir teritorinis tikslumas
Veiksmingas prisitaikymas yra teritorinis. Dažnai tinkamiausias įgyvendinimo lygmuo yra vietos ar savivaldybių, kur galima IPCC scenarijus susieti su konkrečioms gamybos sistemoms pritaikytais agroklimatiniais rodikliais. Plataus masto horizontalūs vertinimai, nors ir naudingi, gali būti per daug bendri kasdieniam sprendimų priėmimui.
Todėl ES klimato kaitos atsparumo sistema turėtų:
-
remtis esamomis nacionalinėmis ir regioninėmis duomenų sistemomis;
-
vengti dubliuojančių stebėsenos ir ataskaitų teikimo reikalavimų;
-
mažinti administracinę naštą;
-
suteikti vietos planavimo institucijoms realią erdvę nustatyti prisitaikymo kelius (pvz., pasėlių ar veislių kaitą, kontekstinius rodiklius);
-
subsidiarumą įgyvendinti praktiškai, o ne vien deklaracijomis.
Trys sąlygos, be kurių atsparumas neįmanomas
Copa-Cogeca siūlomas požiūris aiškus: atsparumas klimato kaitai priklauso nuo trijų tarpusavyje susijusių sąlygų.
Prieiga prie žinių. Tai ne vien informacija, bet ir patikrinta praktika, technologijos, skaitmeniniai įrankiai, konsultacijos – ir gebėjimas visa tai pritaikyti skirtingose gamybos sistemose.
Prieiga prie išteklių. Reikalingas finansavimas, ilgalaikės investicijos, aiški teisinė aplinka ir reali galimybė įgyvendinti sprendimus.
Politikos nuoseklumas. Klimato, žemės ūkio, aplinkosaugos ir finansų politikos turi veikti kryptingai, o ne prieštarauti viena kitai. Priešingu atveju tikslai lieka „ant popieriaus“, o ūkininkui atsiranda papildoma rizika.
Nuo ketinimų prie tikro atsparumo
Europos Sąjungos iniciatyvos gali padėti šalims geriau susitarti ir veikti kartu. Tačiau galutinis rezultatas priklausys nuo to, ar ūkininkai ir miškų savininkai turės sąlygas veikti kasdienėje praktikoje. Naujoji ES klimato kaitos atsparumo sistema turėtų prioritetizuoti:
-
pakankamą finansavimą prisitaikymo investicijoms;
-
rizikų prevenciją ir pasirengimą nelaimėms;
-
investicijas į technologijas, mokslinius tyrimus ir žinių sklaidą;
-
sprendimų priėmimą kasdienybėje palaikančias rizikos valdymo sistemas.
Atsparumas neatsiranda vien dėl technikos ar reagavimo į krizę. Reikia tvirto, skaidraus ir sąžiningo valdymo, kuriame įtraukiami visi suinteresuotieji – nuo vietos bendruomenių iki sektoriaus organizacijų. Tik tada, kai sprendimai veikia kasdienėje praktikoje ir yra pritaikyti teritoriniam kontekstui, žmonės imasi atsakingų veiksmų, o tai sukuria ilgalaikį atsparumą klimato iššūkiams.
Copa-Cogeca rengiamas rašto projektas – tai kvietimas ES institucijoms atsigręžti į realią ūkių ir miškų kasdienybę. Jei norime atsparios Europos, turime kurti atsparumą ten, kur jis gimsta – laukuose, ūkiuose ir miškuose.