Laikinojoje sostinėje, K. Donelaičio ir Parodos gatvių sankryžoje, įsikūrę architekto Karolio Reisono suprojektuoti Žemės ūkio rūmai, kuriuos puošia santūrūs dekoratyvinės plastikos (grūdų varpos formos) elementai, atspindintys pastato paskirtį.
Simboliška, kad Žemės ūkio rūmai įsikūrę gatvėje, pavadintoje lietuvių tautos eiliuotų kūrinių pradininko Kristijono Donelaičio vardu. Jo poema „Metai“ apie keturis metų laikus – tarsi himnas lietuviškam žodžiui, gimtajai žemei, žmogaus darbo išaukštinimui. Kristijonas Donelaitis – įžvalgus kūrėjas, puikiai išmanęs kaimo darbus, buitį, papročius, metų laikus. Poemoje daug vietos skiriama gamtai, ypač Saulei, kuriai tarsi suteikiama gyvybė, nuo kurios priklauso augalų, gyvulių ir žmonių egzistencija.
Daug metų laiko upe nutekėjo nuo tos dienos, kai „Metuose“ prabilo „vėžlybasis“ būras Lauras, kuris išdidžiai, „ant kumpos lazdos pasirėmęs“, šlovino Dievą, dėkojo už pavasarį – gamtos pabudimo šventę…
Nelengvas buvo pirmasis Lietuvos laisvės pavasaris: kai 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba paskelbė nepriklausomos Lietuvos atkūrimą, kraštas buvo vokiečių okupuotas. Tik rudenį, lapkričio 11 d., pradėjo veikti Laikinoji Lietuvos Vyriausybė. Tarp septynių ministerijų buvo ir Valstybės turtų ministerija (nuo 1924 m. – Žemės ūkio ministerija). Lietuvos Taryba jos pirmuoju ministru paskyrė agronomą Juozą Tūbelį.
Tik nepaprastu darbštumu ir išskirtiniu taupumu dauguma Lietuvos ūkininkų jau 1923–1924 metais pasiekė prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvusį ūkio našumo lygį. Ir šiandien sunku pasakyti, kam buvo lengviau – ar Donelaičio Vyžlaukio būrų šaltyšiui Pričkui, raginusiam „vėžlybuosius“ būrus į darbus ir davusiam pylos „nenaudėliams“, ar tarpukario agronomams.
1919 m. prasidėjusią žemės ūkio reformą sutrukdė 1940 m. birželio 15 d. Lietuvą užėmusi Raudonoji armija, kuri visą politinį, visuomeninį ir ūkinį gyvenimą apvertė aukštyn kojomis: dvarų žemės dalijimas mažažemiams ir bežemiams, kaimų skirstymas į vienkiemius buvo tiesioginis Žemės ūkio ministerijos darbas. Žemės ūkio rūmai privalėjo padėti ministerijai telkti ūkininkus ir kitus kaimo žmones į ekonomines ir visuomenines organizacijas, kelti žemės ūkio kultūrą ir ekonomiką, padėti ūkininkams modernizuoti ir plėsti žemės ūkio produktų gamybą, gerinti jų kokybę, kad gaminiai rastų nišą pasaulio rinkose.
Sumanymas kurti organizaciją, kuri atstovautų visiems Lietuvos žemdirbiams, gintų jų interesus, kilo dar 1921 m., kai žemės ūkio ir valstybės turtų ministru buvo Jonas Pranas Aleksa.
Žemės ūkio rūmų įstatymo projektas Seimui buvo pateiktas 1924 m. rudenį per valstiečių liaudininkų frakciją. Pagal šį dokumentą numatytas dvejopas atstovavimas ūkininkams: tiesioginis ir per ūkininkų organizacijas. Prezidentas Aleksandras Stulginskis ir ministras pirmininkas Leonas Bistras dokumentą pasirašė, ir jis buvo paskelbtas „Lietuvos žiniose“ (1926 m. balandžio 21 d., Nr. 222).
Žemės ūkio rūmų atidarymo oficiali data – 1926 m. gegužės 27 d. Tačiau į pirmąją valdybą vietoj penkių narių buvo išrinkti tik trys: J. Valatka, A. Kubilius ir E. Lapinas.
1926 m. birželio 8 d. Seimas išrinko naują Respublikos prezidentą – valstiečių liaudininkų atstovą dr. Kazį Grinių, o birželio 14 d. buvo sudarytas naujas Ministrų kabinetas, į kurį buvo pakviestas agronomas dr. Jurgis Krikščiūnas.
Naujasis Ministrų kabinetas Žemės ūkio rūmus paleido. Tik 1926 metų rugsėjį įvyko pirmasis naujai sudarytų Rūmų suvažiavimas. Šį kartą jau buvo išrinkta visa valdyba, kuriai vadovavo buvęs žemės ūkio ministras J. Aleksa – puikus organizatorius, turėjęs Žemės ūkio rūmų veiklos viziją ir sukaupęs didžiulę patirtį. J. Aleksa yra pirmasis Žemės ūkio rūmų valdybos, o pagal įstatymą ir Rūmų, pirmininkas.
Po 1926 m. gruodžio 17 d. Lietuvoje įvykusio perversmo naujuoju prezidentu tapo Antanas Smetona, o žemės ūkio ministru – vėl J. Aleksa. Taigi į kaimui svarbų aukštą postą sugrįžo valstybės veikėjas, kuris Žemės ūkio rūmus laikė vienintele savivaldos institucija, galinčia sukurti organizuotą, stiprią krašto „ūkininkų visuomenę“ ir ją paversti ekonomine jėga valstybėje. Tuo metu finansų ministru buvo paskirtas Juozas Tūbelis. Šių dviejų aukštas pareigas užimančių ir didelės erudicijos agronomų tandemo siūlomai agrarinei politikai pritarė ir ją rėmė Respublikos prezidentas Antanas Smetona.
Buvo numatytos didelės žemės ūkio pertvarkos, kuriose svarbus vaidmuo teko Žemės ūkio rūmams.
J. Aleksai vadovaujant Žemės ūkio ministerijai, prasidėjo laipsniškas veiklos pasidalijimas tarp ministerijos ir Rūmų – pastariesiems buvo pavesti darbai, susiję su žemės ūkio kultūros kėlimu ir gamybos skatinimu.
1927 m. pradžioje Žemės ūkio rūmams buvo perduota mėnraščio „Ūkininko patarėjas“ leidyba. Rūmai iš Žemės ūkio ministerijos perėmė ir žemės ūkio mokslo žurnalo „Žemės ūkis“ leidimą. Taip pat buvo pradėtos leisti knygelės įvairiais žemės ūkio klausimais. Vėliau tokio pobūdžio leidyba išsiplėtė ir sudarė numeruotų vienkartinių leidinių seriją „Ūkininko knygynėlis“.
Ministrų kabineto nutarimu senos sudėties Rūmai 1927 m. lapkričio 10 d. buvo paleisti. Žemės ūkio ministerija Rūmų administracijos ir finansų reikalus tvarkyti pavedė laikinajai komisijai, kurios pirmininkas, kartu ir Rūmų direktorius, buvo agronomas J. Tallat-Kelpša.
Nuotraukoje: Rūmų direktorius J. Tallat-Kelpša
Pirmasis reformuotų, naujos sudėties Žemės ūkio rūmų suvažiavimas įvyko 1928 m. kovo mėnesį. Savo kalboje ministras J. Aleksa nurodė pagrindinius žemės ūkio darbus: pertvarkyti ir modernizuoti Lietuvos žemės ūkį, pasitelkiant mokslo pažangą, taip pat šviesti ir lavinti kaimo žmones.
Šiame suvažiavime Žemės ūkio rūmai prisiėmė anksčiau Žemės ūkio ministerijos žinioje buvusį sudėtingą žemės ūkio ir pramonės parodų rengimo darbą. Šis suvažiavimas buvo tarsi antrasis Žemės ūkio rūmų gimimas: išrinkta septynių asmenų taryba (pirmininkas – prof. J. Tonkūnas), numatytos pagrindinės veiklos ir valdymo kryptys.
Žemės ūkio rūmų veiklai išsiplėtus, 1936 m. dalis reikalų, kuriais anksčiau rūpinosi valdyba, buvo perduoti Rūmų direktoriui. Pastarąjį skyrė ne Žemės ūkio valdyba, o Respublikos prezidentas, remdamasis žemės ūkio ministro teikimu. Pirmuoju Žemės ūkio rūmų direktoriumi buvo agronomas J. Tallat-Kelpša.
Žemės ūkio funkcijoms vykdyti dirbo nemažas specialistų, tarnautojų bei darbininkų personalas centre ir dar didesnis – rajonuose, pavaldžiuose apskričių agronomams. Paskutiniaisiais prieš sovietinę aneksiją – 1939–1940 metais – Žemės ūkio rūmai turėjo 98 darbuotojus centre ir 340 darbuotojų rajonuose.
1938 m. veikė 14 Rūmų išlaikomų Žiemos žemės ūkio mokyklų, jas baigė 3463 mokiniai. Be žemės ūkio ir namų ūkio dalykų, šiose mokyklose mokiniai galėjo mokytis dainavimo, staliaus darbų, sportuoti.
Patį ryškiausią agronomų ir kitų specialistų darbo barą sudarė suaugusių ūkininkų ir dirbančio kaimo jaunimo švietimas. Bendrieji žemės ūkio kursai buvo patys masiškiausi – jie paprastai trukdavo 3–6 dienas ir vykdavo vakarais po 3–4 valandas.
Iš specialiųjų kursų ypač didelio susidomėjimo susilaukė nuo 1928 m. pradėti rengti namų ūkio kursai ūkininkėms. Vėliau į namų ūkio pažangos skatinimą įsijungė ir pačios moterys – 1938 metų pavasarį įvyko pirmasis pasitarimas dėl Lietuvos ūkininkių draugijos steigimo, netrukus buvo įregistruoti įstatai.
Ketvirtą dešimtmetį Žemės ūkio rūmai ėmė aktyviai propaguoti liaudies meno dirbinius. Visoje šalyje buvo organizuojami audimo, mezgimo, rankdarbių, keramikos, kailininkystės, veltinių vėlimo kursai. Namų pramonės skyriaus veikla nebuvo itin svarbi ekonominiu požiūriu, tačiau ji sustiprino lietuvių liaudies tradicijas. Šių tradicijų tęstinumas, ypač XX a. antroje pusėje, sovietinės okupacijos laikotarpiu, buvo itin svarbus.
Nuo 1930 m. Žemės ūkio rūmai pradėjo steigti žemės ūkio mašinų ir įrankių bendro naudojimo ratelius, o nuo 1935 m. ėmėsi aktyvios linų auginimo plėtros.
Paskutinis didelis darbas nepriklausomoje Lietuvoje, aktyviai dalyvaujant Žemės ūkio rūmams, buvo kooperatyvų sąjungos „Linas“ įkūrimas 1939 m. Prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui, kooperatyvai savo rankose jau turėjo 8 proc. Lietuvos linų prekybos ir eksporto.
Ryškūs poslinkiai vyko ir gyvulininkystėje. Pagrindinis dėmesys buvo skiriamas pienininkystei ir bekoninių kiaulių auginimui. 1938 m. gyvulininkystės prekinė produkcija sudarė 57,5 proc. bendros produkcijos ir ženkliai pralenkė 1913 metų lygį. Žemės ūkio rūmai taip pat skyrė nemažai dėmesio kailinių žvėrelių ūkiui.
1929 m., svarstant švietimo klausimus, buvo apsispręsta steigti jaunųjų ūkininkų organizaciją. Tų pačių metų rugsėjo 5 d. buvo pradėti steigti jaunųjų ūkininkų rateliai. Jų nariais galėjo būti jaunimas nuo 10 iki 20 metų. Rūmai skirdavo ratelių vadovus, dažniausiai iš pradinių mokyklų mokytojų, o visi rateliai buvo sujungti į Jaunųjų ūkininkų ratelių sąjungą.
1940 m. birželio 16 d. Sovietų Sąjungos kariuomenė okupavo Lietuvą, o jau kitą dieną buvo suformuota nauja J. Paleckio vadovaujama vyriausybė. Praėjus vos dešimčiai dienų nuo sovietų tankų pasirodymo Kaune, Švenčionėlių apskrities agronomas P. Vasinauskas buvo paskirtas Žemės ūkio rūmų direktoriumi.
Taigi P. Vasinauskas buvo paskutinis Žemės ūkio rūmų direktorius, kuriam teko įvykdyti nepavydėtiną užduotį – likviduoti šią pažangią organizaciją. Jos funkcijas perėmė naujai sudarytas Žemės ūkio liaudies komisariatas.
1941 m. liepos 28 d. okupuotoje Lietuvoje buvo įvesta vokiečių civilinė valdžia. 1942 m. kovo 19 d. Kaune, Žemės ūkio rūmuose, vykęs tarpžinybinis pasitarimas dar kartą bandė atkreipti vokiečių dėmesį į žemės ūkio problemas. Tačiau tų pačių metų liepos 24 d. vokiečių valdžios nurodymu Rūmai buvo galutinai likviduoti.
Nuotraukoje Jonas Pranas Aleksa
Tarpukario laikotarpio žemės ūkio ministrą ir pirmąjį Žemės ūkio rūmų pirmininką Joną Praną Aleksą (1879–1955) bei atkurtų Žemės ūkio rūmų pirmąjį pirmininką profesorių Antaną Stancevičių (1920–2007) šiandien mena paminklinės lentos prie Rūmų sienos.
Nuotraukoje: prof. Antanas Stancevičius
Žemės ūkio rūmų atkūrimas
1990 m. kovo 11-ąją, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, atsirado galimybė atkurti ir Žemės ūkio rūmus. 1991 m. vasarį „Ūkininko patarėjo“ redakcijoje įvyko pirmasis susitikimas dėl Rūmų atkūrimo. Jame dalyvavo Valentinas Aleksa, redaktorius Vytenis Neverdauskas ir prof. Antanas Stancevičius. Po dviejų mėnesių iniciatyvą palaikė Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Agrarinė komisija ir žemės ūkio ministras R. Survila.
Atkuriamojoje konferencijoje dalyvavo visuomeninių organizacijų, ministerijų, savivaldybių, mokslininkų ir ūkininkų atstovai. Buvo išrinkta pirmoji 27 narių taryba, jos pirmininku tapo prof. Antanas Stancevičius.
1991 m. gruodžio 16 d. Vyriausybė patvirtino Rūmų nuostatus ir perdavė patalpas. Taip po ilgos pertraukos Žemės ūkio rūmai atgimė.
Lietuvos kaimas šį laikotarpį išgyveno itin sudėtingai – sovietinės sistemos palikimas buvo juntamas žmonių mąstyme ir gyvenime. Tačiau meilė žemei išliko stipri.
Nuo pirmųjų nedidelių ūkių Lietuva perėjo prie modernių, specializuotų ir konkurencingų ūkių. ES parama paskatino technologinį šuolį, o žemdirbiai pradėjo dirbti su moderniausia technika. Žemės ūkio rūmai tapo pagrindine organizacija, atstovaujančia žemdirbių ir kaimo gyventojų interesams nacionaliniu ir tarptautiniu lygiu.
Šiandien Rūmai – skėtinė organizacija, vienijanti šakines, kultūrines, žemdirbių, maisto perdirbėjų ir kaimo bendruomenių organizacijas. Rūmai bendradarbiauja su tarptautiniais partneriais, yra Copa-Cogeca, Pasaulinės pienininkystės federacijos, ICAR ir kitų organizacijų nariai.
Rūmai aktyviai sprendžia žemdirbių problemas, stiprina savivaldą, organizuoja mokymus, konsultacijas, įgyvendina projektus. Didelis dėmesys skiriamas kaimo plėtrai, jaunimui, verslumui ir tautiniam paveldui. Vietos veiklos grupės gauna konsultacijas, organizuojami mokymai, skatinamas jaunimo įsitraukimas.
Žemės ūkio rūmai taip pat dalyvauja profesinio mokymo sistemoje – inicijuoja mokymo programas, organizuoja mokymus, vykdo kokybės priežiūrą.
Įgyvendinami inovatyvūs projektai, organizuojami parodomieji bandymai. Kaip alternatyva tradiciniam ūkininkavimui skatinamas tautinis paveldas, amatai, smulkusis verslas. Tai padeda mažinti nedarbą ir stiprina regionus.
Kas Lietuvoje negirdėjo apie ūkininkų turgelius ? Turgeliams pradžią davė Žemės ūkio rūmų projektas, vėliau išaugęs į žemės ūkio kooperatyvą „Lietuviško ūkio kokybė”, kuris vienija auginančius, perdirbančius ir parduodančius maisto produktus ūkininkus.
Kaip žinia, žmogus ne vien duona sotus – jam reikia renginių, susitikimų, gražaus pabendravimo neoficialioje aplinkoje. Žemės ūkio rūmai turi ilgametę patirtį ir gilias tradicijas dovanojant kaimo žmogui malonias poilsio, susitikimų akimirkas rengiamų mugių, sąskrydžių, derliaus dienų švenčių metu.
Šiandien, kaip ir prieš šimtmetį, viskas prasideda nuo žemės. Nuo žmogaus. Nuo darbo. Ir nuo bendrystės.
Žemės ūkio rūmai išlieka tuo tiltu, kuris jungia praeitį, dabartį ir ateitį – tikru kaimo „parlamentu“, kuriame gimsta sprendimai, stiprinantys Lietuvos kaimą ir jo žmones.
