Europos pieno sektorius šiandien susiduria su vis didesniais iššūkiais – nuo kainų svyravimų ir klimato kaitos iki kartų kaitos problemų. Šios temos buvo aptartos Briuselyje vykusiame Europos jaunųjų ūkininkų tarybos (CEJA) organizuotame darbo grupės susitikime, kuriame dalyvavo ir Lietuvos žemės ūkio rūmų (ŽŪR) vicepirmininkas ir Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos valdybos narys Vytenis Grigas.
Pasak jo, diskusijose išryškėjo viena ypač svarbi problema – dideli pieno supirkimo kainų skirtumai tarp Europos Sąjungos valstybių, kurie tiesiogiai veikia ūkių konkurencingumą.
Pieno kainos Europoje – skirtumai išlieka dideli
Europos Komisijos duomenys rodo, kad 2026 m. pradžioje vidutinė pieno supirkimo kaina ES siekė apie 47 eurus už 100 kg, tačiau tarp valstybių kainų skirtumai išlieka labai dideli.
Kai kuriose šalyse ūkininkai gauna daugiau nei 55–60 eurų už 100 kg, o kitose – gerokai mažiau. Lietuvos ūkininkai dažnai patenka tarp tų, kurie gauna mažesnę kainą.
Be to, kainos pastaraisiais metais patyrė didelius svyravimus. Pavyzdžiui, 2025 m. pabaigoje pieno supirkimo kainos Lietuvoje, palyginti su 2024 m., sumažėjo net apie 26 proc., kai ES vidurkis mažėjo apie 12 proc.
Tai rodo, kad Lietuvos pieno sektorius yra kur kas jautresnis rinkos pokyčiams nei daugelyje kitų ES šalių.
Vytenis Grigas: problema – ne tik kaina, bet ir struktūra
Pasak ŽŪR vicepirmininko Vytenio Grigo, Briuselyje vykusiose diskusijose daug dėmesio buvo skiriama kartų kaitai ir pieno sektoriaus ateičiai.
„Pieno sektorius Europoje išlieka labai svarbus, tačiau jis susiduria su rimtais iššūkiais – kainų nepastovumu, didėjančiomis gamybos sąnaudomis, aplinkosaugos reikalavimais ir vis sudėtingesne kartų kaita. Jauni ūkininkai vis dažniau klausia, ar verta imtis pienininkystės“, – sakė V. Grigas.
Jo teigimu, Lietuvoje šie iššūkiai dar labiau išryškėja dėl sektoriaus struktūros.
„Lietuvoje turime daug mažesnių ūkių, silpnesnę kooperaciją ir labai koncentruotą perdirbimo sektorių. Tai lemia, kad ūkininkai dažnai turi mažiau derybinės galios ir gauna mažesnę kainą už žaliavinį pieną“, – pažymi V. Grigas.
Pieno gamyba Europoje auga, tačiau rinka išlieka nestabili
Europos Komisijos ekspertų duomenimis, 2025 m. pieno gamyba ES šiek tiek padidėjo – apie 1,6 proc., tačiau skirtingų pieno produktų gamyba keičiasi nevienodai.
Pavyzdžiui:
- sviesto gamyba augo apie 6 proc.,
- nugriebto pieno miltelių – apie 4 proc.,
- tačiau geriamo pieno gamyba mažėjo apie 1 proc.,
- o kondensuoto pieno – net daugiau nei 10 proc.
Tai rodo, kad rinka prisitaiko prie pasaulinės paklausos, tačiau tuo pat metu tampa vis labiau priklausoma nuo eksportui skirtų produktų.
Ką Lietuva galėtų daryti?
Pasak V. Grigo, jei Lietuva nori išsaugoti pienininkystę kaip vieną svarbiausių žemės ūkio šakų, būtina imtis kelių strateginių veiksmų.
- Stiprinti kooperaciją
Kooperatyvai daugelyje ES šalių padeda ūkininkams gauti geresnes kainas ir didesnę derybinę galią rinkoje. - Skatinti perdirbimą ir pridėtinę vertę
Didelė dalis lietuviško pieno eksportuojama kaip žaliava arba mažos pridėtinės vertės produktai. - Užtikrinti kartų kaitą
Jauni ūkininkai dažnai vengia pienininkystės dėl didelių investicijų ir nestabilių pajamų. - Siekti sąžiningesnių kainų ES rinkoje
Pasak V. Grigo, Lietuva turi aktyviau kelti klausimą dėl kainų netolygumo ES mastu.
„Negali būti taip, kad toje pačioje bendroje rinkoje vienų šalių ūkininkai už pieną gauna gerokai daugiau nei kitų. Tai iškreipia konkurenciją ir mažina sektoriaus patrauklumą jaunajai kartai“, – sako jis.
Pieno sektoriaus ateitis – strateginis klausimas
Briuselyje vykusiose diskusijose taip pat kalbėta apie būsimą ES gyvulininkystės strategiją, kuri turėtų būti pristatyta dar šiais metais. Ji gali turėti didelę įtaką pieno sektoriaus ateičiai Europoje.
Pasak V. Grigo, Lietuvai svarbu aktyviai dalyvauti šiose diskusijose.
„Pieno sektorius Lietuvoje yra ne tik ekonomikos, bet ir kaimo gyvybingumo pagrindas. Jei nesugebėsime užtikrinti konkurencingų sąlygų ūkininkams, rizikuojame prarasti visą sektorių“, – pabrėžia ŽŪR vicepirmininkas.
Jo teigimu, pagrindinis tikslas turėtų būti aiškus – sukurti tokią pieno sektoriaus politiką, kuri užtikrintų stabilias pajamas ūkininkams ir išlaikytų gyvybingą Lietuvos kaimą.