Europos Sąjungoje vis aktyviau diskutuojama apie žemės ūkio ateitį ir tai, kaip užtikrinti, kad kaime liktų dirbti būsimos ūkininkų kartos. Šiam klausimui ypatingą dėmesį skyrė Europos Parlamento Sanglaudos, žemės ūkio ir socialinės politikos generalinio direktorato (CASP) atliktas tyrimas, kuriame analizuojamos smulkių ir vidutinių ūkių problemos bei siūlomos priemonės jų konkurencingumui ir gyvybingumui stiprinti.
Tyrimo išvados atskleidžia neraminančią tendenciją – smulkūs ir vidutiniai ūkiai vis sunkiau atlaiko gamybos sąnaudų svyravimus, klimato kaitos iššūkius ir rinkos nestabilumą. Pastaraisiais metais žemdirbiams teko susidurti su staigiu kuro, trąšų, pašarų ir energijos kainų augimu, kurį dar labiau sustiprino Rusijos karas prieš Ukrainą ir bendras infliacijos augimas Europoje.
Lietuvos žemės ūkio rūmų (ŽŪR) vertinimu, šios tendencijos kelia grėsmę ne tik ūkių ekonominiam gyvybingumui, bet ir kaimo ateičiai.
Pajamų stabilumas – būtina sąlyga kartų kaitai
Vienas svarbiausių Bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) tikslų yra užtikrinti ūkininkams teisingas pajamas. Tačiau praktika rodo, kad ūkininkų pajamos išlieka itin priklausomos nuo pasaulinių rinkų svyravimų, gamtos sąlygų ir geopolitinių veiksnių.
ŽŪR pirmininkės Algimantos Pabedinskienės teigimu, be stabilių ir prognozuojamų pajamų neįmanoma tikėtis, kad jaunimas ryšis perimti šeimos ūkius ar kurti naujus verslus kaime.
„Šiandien kalbėdami apie ūkininkų kartų kaitą pirmiausia turime kalbėti apie ekonominį saugumą. Jauni žmonės renkasi žemės ūkį tik tuomet, kai mato perspektyvą kurti šeimą, investuoti ir planuoti ateitį. Todėl tiek nacionalinė, tiek Europos Sąjungos žemės ūkio politika turi daugiau dėmesio skirti pajamų stabilizavimo priemonėms, rizikos valdymo instrumentams ir sąžiningiems rinkos santykiams“, – pabrėžia A. Pabedinskienė.
Parama turi pasiekti tuos, kuriems jos labiausiai reikia
Šiuo metu didžioji dalis tiesioginių išmokų vis dar skirstoma pagal deklaruojamų hektarų skaičių. Tokia sistema lemia, kad didžiausią paramos dalį gauna stambūs ūkiai, nors būtent smulkieji ir vidutiniai ūkiai dažniausiai susiduria su didžiausiais finansiniais iššūkiais.
Europos Parlamento ekspertai siūlo ateityje paramą labiau sieti su realiais ūkių poreikiais, veiklos gyvybingumu ir socialine nauda kaimo vietovėms.
Šiai krypčiai pritaria ir Žemės ūkio rūmai.
„Parama turi būti orientuota ne vien į valdomų hektarų skaičių. Būtina daugiau dėmesio skirti smulkių ir vidutinių ūkių gyvybingumui, jaunųjų ūkininkų įsitraukimui, šeimos ūkių stiprinimui bei ūkininkaujantiems mažiau palankiose vietovėse. Tik taip galėsime išlaikyti gyvybingus kaimus ir užtikrinti subalansuotą regionų plėtrą“, – teigia ŽŪR pirmininkė.
Pasak jos, svarbu svarstyti ir paramos indeksavimo mechanizmus, kurie leistų išsaugoti realią paramos vertę sparčiai augant gamybos sąnaudoms.
Kaimas – strateginė valstybės stiprybė
ŽŪR ne kartą yra akcentavę, kad žemės ūkis negali būti vertinamas vien per ekonominės grąžos prizmę. Žemdirbiai užtikrina šalies apsirūpinimą maistu, prižiūri kraštovaizdį, palaiko regionų gyvybingumą ir prisideda prie nacionalinio saugumo.
„Žemės ūkis turi būti vertinamas ne tik kaip ekonominė veikla, bet ir kaip strateginis sektorius, prisidedantis prie maisto saugumo, aplinkos apsaugos ir valstybės atsparumo. Tik taip galėsime išlaikyti žemdirbių kartas regionuose ir sudaryti sąlygas jaunimui matyti ateitį kaime“, – pažymi A. Pabedinskienė.
Investicijos į kaimą – investicijos į Lietuvos ateitį
Žemės ūkio rūmų nuomone, ūkininkų kartų kaitos problema negali būti sprendžiama vien žemės ūkio politikos priemonėmis. Ne mažiau svarbios investicijos į regionų infrastruktūrą, švietimą, sveikatos apsaugą, viešąsias paslaugas ir skaitmeninį ryšį.
Besikeičianti geopolitinė situacija, klimato iššūkiai ir energetinis neapibrėžtumas iš naujo iškelia kaimo svarbą valstybės vystymuisi. Todėl parama ūkininkams ir investicijos į regionus turėtų būti vertinamos ne kaip socialinė pagalba, o kaip ilgalaikė investicija į Lietuvos konkurencingumą, maisto saugumą ir ekonominį atsparumą.
Žemės ūkio rūmai įsitikinę, kad tik kryptinga politika, orientuota į ūkių gyvybingumą, sąžiningas pajamas ir patrauklias gyvenimo sąlygas kaime, gali užtikrinti, kad Lietuvos kaimas išliks gyvas, o ūkininkų tradicijos bus perduodamos iš kartos į kartą.