Europos Sąjungoje maisto švaistymo problema išlieka didelio masto. 2024 m. ES susidarė apie 57,9 mln. tonų maisto atliekų – vidutiniškai 129 kilogramai vienam gyventojui. Daugiau nei pusė visų maisto atliekų susidarė namų ūkiuose.
Naujausius duomenis rugsėjo 29 d. paskelbė Eurostatas. Palyginti su 2023 m., bendras maisto atliekų kiekis ES padidėjo 0,7 proc.
Daugiausia maisto išmetama namų ūkiuose
Eurostato duomenys rodo, kad didžiausia atsakomybės už susidarančias maisto atliekas dalis tenka vartojimo etapui.
2024 m. ES namų ūkiuose susidarė vidutiniškai 69 kg maisto atliekų vienam gyventojui. Tai sudarė 53 proc. visų Europos Sąjungoje užregistruotų maisto atliekų.
Restoranuose, valgyklose ir kitose maitinimo paslaugų įmonėse susidarė dar apie 15 kg maisto atliekų vienam gyventojui – 12 proc. bendro kiekio.
Taigi apie du trečdalius maisto atliekų susidaro jau galutiniame vartojimo etape – namuose ir viešojo maitinimo sektoriuje.
Maistas prarandamas visoje tiekimo grandinėje
Nemaža maisto atliekų dalis susidaro dar prieš produktams pasiekiant galutinį vartotoją.
Maisto ir gėrimų gamybos sektoriuje 2024 m. susidarė vidutiniškai 25 kg maisto atliekų vienam ES gyventojui. Tai sudarė 19 proc. bendro jų kiekio.
Pirminės gamybos, įskaitant žemės ūkį, etape susidarė apie 10 kg vienam gyventojui, arba 8 proc. visų maisto atliekų. Mažmeninės prekybos ir kitame maisto paskirstymo sektoriuje – taip pat maždaug 10 kg vienam gyventojui, arba 8 proc.
Šie skaičiai rodo, kad maisto atliekų mažinimas yra aktualus visai maisto tiekimo grandinei – nuo pirminės gamybos ir perdirbimo iki prekybos, viešojo maitinimo ir vartojimo namuose.
Kas laikoma maisto atliekomis?
Vertinant Eurostato duomenis svarbu atkreipti dėmesį, kad maisto atliekų sąvoka apima ne tik vartoti tinkamą, tačiau išmestą maistą.
Į statistiką įtraukiamos tiek valgomos, tiek nevalgomos maisto dalys, pavyzdžiui, kaulai, vaisių kauliukai ar tam tikros žievelės, jeigu jos patenka į atliekų srautą.
Eurostato skaičiavimai apima maistą, kuris buvo patekęs į maisto tiekimo grandinę, tačiau vėliau buvo pašalintas iš jos ir tapo atliekomis. ES valstybės narės šiuos duomenis renka pagal bendrą Europos Sąjungos teisės aktuose nustatytą metodiką.
ES nustatė privalomus maisto atliekų mažinimo tikslus
Maisto atliekų mažinimas tampa ne tik aplinkosauginiu ar vartotojų sąmoningumo klausimu, bet ir konkrečiu ES politikos tikslu.
2025 m. priimtais ES atliekų teisės aktų pakeitimais valstybėms narėms nustatyti privalomi maisto atliekų mažinimo iki 2030 m. tikslai. Maisto perdirbimo ir gamybos sektoriuje vienam gyventojui tenkantis atliekų kiekis turės būti sumažintas 10 proc., o mažmeninės prekybos, restoranų, maitinimo paslaugų ir namų ūkių sektoriuose kartu – 30 proc. vienam gyventojui. Pokyčiai vertinami pagal 2021–2023 m. metinį vidurkį.
Tai reiškia, kad artimiausiais metais valstybėms narėms teks daugiau dėmesio skirti ne tik susidariusių maisto atliekų tvarkymui, bet pirmiausia jų prevencijai.
Maisto švaistymas svarbus ir žemės ūkiui
Maisto atliekų problema tiesiogiai susijusi ir su žemės ūkiu. Kiekvienam pagamintam, tačiau nepanaudotam maisto produktui jau buvo panaudoti ištekliai – žemė, vanduo, energija, trąšos, pašarai, ūkininkų darbas, transportas ir kitos gamybos priemonės.
Todėl maisto švaistymo mažinimas reiškia ir efektyvesnį žemės ūkyje sukuriamos produkcijos panaudojimą.
Kartu svarbu atskirti maisto nuostolius skirtinguose tiekimo grandinės etapuose. Eurostato duomenimis, pirminėje gamyboje susidaro palyginti mažesnė visų registruojamų maisto atliekų dalis – 8 proc., o didžiausias kiekis tenka namų ūkiams.
Tai svarbu formuojant maisto atliekų mažinimo politiką – priemonės ir atsakomybė turi būti paskirstomos atsižvelgiant į tai, kuriuose tiekimo grandinės etapuose susidaro didžiausi atliekų kiekiai.
Mažinti atliekas gali padėti ir trumpesnės tiekimo grandinės
Maisto atliekų mažinimui svarbus geresnis gamybos ir vartojimo planavimas, tinkamas produktų laikymas, vartotojų švietimas, perteklinio maisto perskirstymas bei efektyvesnis bendradarbiavimas visoje tiekimo grandinėje.
Žemės ūkio sektoriui aktualus ir trumpųjų maisto tiekimo grandinių stiprinimas. Tiesioginis ūkininkų ir vartotojų, viešojo maitinimo įstaigų ar kitų pirkėjų bendradarbiavimas gali sudaryti geresnes galimybes planuoti produkcijos kiekius ir realizuoti sezoninę vietos produkciją.
Tačiau Eurostato duomenys kartu primena, kad vien gamybos ar prekybos sektoriaus priemonėmis problemos išspręsti nepavyks. Kadangi daugiau nei pusė visų ES maisto atliekų susidaro namų ūkiuose, labai svarbūs ir kasdieniai vartotojų sprendimai – pirkinių planavimas, tinkamas produktų laikymas, maisto likučių panaudojimas ir atsakingas požiūris į maistą.
2024 m. duomenys rodo, kad ES dar laukia nemažas darbas siekiant sumažinti maisto švaistymą. Tai svarbu ne tik aplinkosaugos požiūriu – efektyvesnis maisto panaudojimas padeda tausoti ūkininkų sukurtą produkciją ir jai pagaminti naudojamus išteklius.