Japonijos apsirūpinimo maistu rodiklis 2025 finansiniais metais sumažėjo iki 37 proc. ir išlieka gerokai mažesnis už šalies Vyriausybės nustatytą 45 proc. tikslą, kurį siekiama pasiekti iki 2030 metų.
Žemas apsirūpinimo maistu lygis Japonijoje jau ne vienerius metus kelia diskusijų dėl šalies maisto saugumo ir priklausomybės nuo importo. Šis klausimas tampa dar aktualesnis augant geopolitinei įtampai, vykstant kariniams konfliktams ir didėjant pasaulinių maisto tiekimo grandinių pažeidžiamumui.
Japonijos apsirūpinimo maistu rodiklis yra vienas žemiausių tarp išsivysčiusių valstybių. Nepaisant ilgalaikių šalies pastangų didinti vietinę žemės ūkio produkcijos gamybą, daugiau nei dešimtmetį šis rodiklis nesiekia 40 proc.
Iššūkiai – ne tik gamyboje
Prie žemo apsirūpinimo maistu lygio prisideda keletas tarpusavyje susijusių veiksnių. Vienas jų – besikeičiantys Japonijos gyventojų mitybos įpročiai ir mažėjantis tradiciškai šaliai itin svarbių ryžių vartojimas.
Ne mažiau reikšmingos ir struktūrinės Japonijos žemės ūkio problemos – senstanti ūkininkų bendruomenė, ūkių perėmėjų ir jaunųjų ūkininkų trūkumas bei mažėjantys dirbamos žemės plotai.
Šie procesai apsunkina galimybes didinti vietinę žemės ūkio gamybą ir kartu didina šalies priklausomybę nuo importuojamų maisto produktų bei žemės ūkio žaliavų.
Siekdama stiprinti šalies maisto saugumą, Japonijos Vyriausybė planuoja didinti vietinę žemės ūkio gamybą, tarp prioritetinių krypčių išskirdama kviečių ir sojų pupelių auginimo plėtrą. Taip pat svarstomos papildomos priemonės, kurios padėtų iki 2030 m. pasiekti užsibrėžtą 45 proc. apsirūpinimo maistu rodiklį.
Skirtumas tarp išsivysčiusių valstybių – didžiulis
Japonijos situacija ypač išsiskiria palyginus ją su kitomis išsivysčiusiomis valstybėmis.
Vadovaujantis paremtais naujausiais turimais duomenimis, Australijos, Kanados, Prancūzijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų apsirūpinimo maistu rodikliai viršija 100 proc. Tai reiškia, kad šios valstybės pagamina daugiau maisto, nei reikia jų vidaus vartojimui.
Tuo metu Vokietijoje šis rodiklis 2023 m. siekė 81 proc., Jungtinėje Karalystėje – 56 proc., Italijoje – 51 proc., o Japonijoje 2025 finansiniais metais – vos 37 proc.
Tokie skirtumai dar kartą atkreipia dėmesį į vietinės žemės ūkio gamybos strateginę reikšmę. Valstybės gebėjimas apsirūpinti maistu tampa ypač svarbus sutrikus tarptautinei prekybai, transporto grandinėms ar dėl geopolitinių konfliktų sumažėjus tam tikrų žaliavų ir produktų prieinamumui.
Maisto gamyba – ir nacionalinio saugumo klausimas
Japonijos pavyzdys rodo, kad apsirūpinimas maistu nėra vien žemės ūkio politikos ar ekonominio efektyvumo klausimas. Vis dažniau jis vertinamas ir per nacionalinio saugumo, atsparumo krizėms bei strateginės valstybės autonomijos prizmę.
Pastarųjų metų geopolitiniai sukrėtimai, karai, klimato ekstremumai ir pasaulinių tiekimo grandinių sutrikimai parodė, kad didelė priklausomybė nuo importuojamo maisto ar žemės ūkio žaliavų krizės atveju gali tapti reikšminga valstybės pažeidžiamumo priežastimi.
Todėl Japonijos siekis didinti vietinę gamybą atspindi platesnę tendenciją – žemės ūkio gamybinio potencialo išsaugojimas ir stiprinimas tampa strateginiu valstybės interesu.
Ši diskusija aktuali ir Europos Sąjungai bei Lietuvai. Siekiant aplinkosaugos ir klimato politikos tikslų, kartu svarbu užtikrinti, kad nebūtų silpninamas vietos ūkininkų konkurencingumas ir mažinamas žemės ūkio gamybos potencialas. Gebėjimas pagaminti pakankamai saugaus ir kokybiško maisto savo gyventojams yra ne tik ekonominė vertė, bet ir viena svarbiausių valstybės atsparumo krizėms sąlygų.