Lenkija pradėjo įgyvendinti naują miškų politikos kryptį – šalia didžiųjų miestų kuriami vadinamieji socialiniai, arba bendruomeniniai, miškai. Jų paskirtis – suteikti miestų gyventojams daugiau galimybių ilsėtis gamtoje, kartu stiprinant biologinės įvairovės apsaugą ir ribojant komercinę miškininkystę miestams artimose teritorijose.
Pirmoji tokia didelė teritorija formuojama aplink Vroclavą. Ji apima apie 13 tūkst. hektarų miškų, kuriuose numatoma skirtinga apsaugos ir žmogaus veiklos intensyvumo tvarka.
Tai nėra vien naujų parkų ar rekreacinių teritorijų kūrimas. Iniciatyva keičia požiūrį į dalies valstybinių miškų funkciją – šalia didžiųjų miestų didesnis prioritetas teikiamas ne medienos gamybai, o rekreacijai, gamtos apsaugai ir visuomenės poreikiams.
Trys skirtingos miškų zonos
Vroclavo socialinių miškų teritorija suskirstyta į tris pagrindines zonas, kurioms numatomas skirtingas apsaugos režimas.
„Natūralūs miškai“ – teritorijos, kurios iš esmės bus paliekamos gamtai. Jose siekiama sudaryti sąlygas miško ekosistemoms vystytis be aktyvaus žmogaus įsikišimo.
„Pusiau natūralūs miškai“ – teritorijos, kuriose žmogaus veikla išliks galima, tačiau bus stipriai ribojama. Pagrindinis dėmesys jose bus skiriamas gamtinėms vertybėms ir biologinei įvairovei išsaugoti.
Didžiausią dalį sudarys „socialiniai miškai“ – daugiau kaip 8 tūkst. hektarų. Šios teritorijos pirmiausia bus pritaikytos žmonių poilsiui ir pažinčiai su gamta. Jose numatoma įrengti bei plėtoti pėsčiųjų, dviračių ir edukacinius maršrutus.
Svarbus pokytis – šiose teritorijose bus ribojamas medžių kirtimas, o komercinė medienos gamyba nebebus pagrindinė miško funkcija.
Socialiniai miškai – ne tik Vroclave
Vroclavas – tik viena iš teritorijų, kurioje Lenkija planuoja įgyvendinti naująją koncepciją.
Panašūs socialinių miškų projektai numatomi ir prie kitų didžiųjų šalies miestų – Varšuvos, Krokuvos, Poznanės ir Lodzės.
Tokiu būdu siekiama suformuoti didesnes žaliąsias zonas aplink didžiausius urbanistinius centrus ir suteikti gyventojams lengviau pasiekiamas rekreacines teritorijas.
Augant miestams ir jų priemiesčiams, miškai vis dažniau vertinami ne tik kaip medienos išteklius. Jie atlieka rekreacinę funkciją, padeda mažinti miestų karščio poveikį, saugo biologinę įvairovę, prisideda prie oro kokybės gerinimo ir suteikia gyventojams erdvių fiziniam aktyvumui bei poilsiui.
Keičiasi Lenkijos požiūris į valstybinius miškus
Socialinių miškų kūrimas yra platesnių Lenkijos aplinkosaugos politikos pokyčių dalis.
Dabartinė šalies Vyriausybė, darbą pradėjusi 2023 m. gruodį, ėmėsi riboti miškų kirtimus dalyje gamtiniu požiūriu vertingiausių teritorijų.
Šie sprendimai priimti po ilgai trukusių diskusijų dėl Lenkijos miškų naudojimo ir ankstesnei valdžiai tekusios kritikos dėl intensyvių kirtimų. Vienu ryškiausių ginčų objektų tapo Belovežo giria (Białowieża Forest) – viena vertingiausių ir seniausių Europos miškų ekosistemų.
Naujoji kryptis rodo siekį didesnę valstybinių miškų dalį vertinti ne tik ekonominiu, bet ir socialiniu bei aplinkosauginiu požiūriu.
Miškai vis dažniau atlieka kelias funkcijas
Lenkijos pavyzdys atspindi platesnę Europoje vykstančią diskusiją apie miškų paskirtį.
Miškai vienu metu yra medienos ir kitų žaliavų šaltinis, ūkinės veiklos bei darbo vietų pagrindas, anglies kaupimo priemonė, biologinės įvairovės buveinė ir visuomenės poilsio erdvė. Suderinti visas šias funkcijas nėra paprasta.
Ypač tai aktualu šalia didžiųjų miestų, kur miškams tenka didelė rekreacinė apkrova, o visuomenės lūkesčiai dėl jų išsaugojimo dažnai skiriasi nuo tradicinio ūkinio miškininkavimo tikslų.
Todėl Lenkijoje pasirinktas modelis remiasi teritorijų diferencijavimu – vienose vietose pirmenybė teikiama natūraliems procesams, kitose leidžiama ribota žmogaus veikla, o didžiausia socialinių miškų dalis pritaikoma visuomenės rekreaciniams poreikiams.
Svarbus klausimas – kaip suderinti visuomenės, gamtos ir ūkio interesus?
Socialinių miškų plėtra kartu kelia klausimų, aktualių ne tik Lenkijai.
Plečiant saugomas ar ūkinę veiklą ribojančias teritorijas svarbu vertinti, kaip tokie sprendimai paveikia miškų ūkį, medienos sektorių, žemės savininkus ir vietos bendruomenes.
Kuo daugiau funkcijų visuomenė tikisi iš miškų, tuo svarbesnis tampa aiškus susitarimas, kuriose teritorijose prioritetas teikiamas gamtos apsaugai ir rekreacijai, o kuriose išlieka svarbi tvari ūkinė veikla.
Ne mažiau svarbu, kad sprendimai dėl žemės ir miškų naudojimo būtų priimami įtraukiant žmones, kurie šiose teritorijose gyvena, ūkininkauja, valdo miškus ar vykdo kitą ekonominę veiklą.
Lenkijos kuriami socialiniai miškai gali tapti įdomiu pavyzdžiu ir kitoms Europos valstybėms, ieškančioms būdų, kaip šalia augančių miestų suderinti gyventojų poreikį būti gamtoje, biologinės įvairovės apsaugą ir racionalų žemės bei miškų naudojimą.
Žemės ūkio ir miškų savininkų požiūriu ypač svarbu, kad žaliosios infrastruktūros plėtra būtų grindžiama ne vien naujais ribojimais, bet dialogu su vietos bendruomenėmis, aiškiais sprendimais dėl nuosavybės ir ūkinės veiklos bei tinkamu interesų balansu. Tik tokiu atveju „žaliųjų miestų“ plėtra gali tapti ne konfliktų šaltiniu, o ilgalaike nauda tiek miestų, tiek kaimo teritorijų gyventojams.