Europos Sąjungai siekiant mažinti tekstilės sektoriaus poveikį aplinkai ir skatinti tvarių, vietinių žaliavų naudojimą, paradoksali situacija susiklostė avių augintojams. Viena seniausių Europoje išgaunamų natūralių žaliavų – vilna – daugeliui ūkininkų šiandien turi tokią menką ekonominę vertę, kad jos realizavimas tampa problema, o avių kirpimo išlaidos neretai viršija už vilną gaunamas pajamas.
Europos tekstilės sektoriaus poveikis aplinkai yra reikšmingas. ES duomenimis, apie 60 proc. Sąjungoje suvartojamos tekstilės sudaro iš plastiko pagaminti sintetiniai pluoštai, o vienas gyventojas kasmet vidutiniškai išmeta apie 12 kg drabužių.
Reaguodama į augantį tekstilės vartojimą ir greitosios mados poveikį aplinkai, Europos Komisija dar 2022 m. pristatė ES tvarios ir žiedinės tekstilės ekonomikos strategiją, kuria siekiama, kad tekstilės gaminiai būtų ilgaamžiškesni, lengviau taisomi ir perdirbami, o jų gamyboje būtų mažiau naudojama pirminių žaliavų.
Šiame kontekste natūraliai kyla klausimas – kodėl Europoje užauginama natūrali, atsinaujinanti ir biologiškai skaidi žaliava vis dar taip sunkiai randa savo vietą rinkoje?
Vilna – produktas ar šalutinis gyvūninės kilmės produktas?
Dalis žemės ūkio sektoriaus atstovų vieną iš problemų įžvelgia ES teisiniame reglamentavime.
Pagal 2009 m. priimtą ES reglamentavimą vilna patenka į gyvūninės kilmės šalutinių produktų reguliavimo sistemą kartu su kitais gyvūninės kilmės produktais. Vėliau priimtos įgyvendinimo taisyklės nustatė reikalavimus, susijusius su neapdorotos vilnos laikymu, transportavimu, atsekamumu ir jos pateikimu rinkai.
Vilna turi būti tinkamai tvarkoma ir laikoma, o jos judėjimui taikomi atsekamumo bei kiti reikalavimai.
Europos žemdirbių ir žemės ūkio kooperatyvų organizacija Copa-Cogeca atkreipia dėmesį, kad dabartinis reglamentavimas gali sukurti neproporcingą administracinę naštą vilnos tvarkymui, prekybai ir jos tolesniam panaudojimui.
Tai ypač aktualu tada, kai pati žaliava rinkoje turi labai mažą vertę.
Kirpimas kainuoja daugiau, nei ūkininkas gauna už vilną
Avių kirpimas nėra pasirenkamas vien pagal tai, ar vilną apsimoka parduoti. Avis būtina reguliariai kirpti dėl jų sveikatos ir gerovės, todėl ūkininkas šias išlaidas patiria nepriklausomai nuo situacijos vilnos rinkoje.
Tuo metu per pastaruosius dešimtmečius vilnos supirkimo kainos Europoje reikšmingai sumažėjo. Daugeliu atvejų už parduotą vilną gaunamos pajamos nebepadengia net avių kirpimo, vilnos rūšiavimo, sandėliavimo ir transportavimo sąnaudų.
Taip susidaro paradoksali situacija: ūkininkas pagamina natūralią ir atsinaujinančią žaliavą, tačiau užuot gavęs už ją papildomų pajamų, turi spręsti, kur ir kaip ją realizuoti.
Kai vilnos supirkėjų nėra arba siūloma kaina yra itin maža, ūkininkams jos tvarkymas tampa papildoma ekonomine ir logistine našta.
Ar problema tik ES reikalavimai?
Vis dėlto ne visi ekspertai sutinka, kad pagrindinė Europos vilnos sektoriaus problema yra teisinis reguliavimas.
Dalis specialistų atkreipia dėmesį į kitus, ilgainiui susiformavusius struktūrinius sunkumus – nevienodą ir neretai nepakankamą vilnos kokybę, sumažėjusius vietinius jos perdirbimo pajėgumus, susitraukusią tekstilės pramonę bei per kelis dešimtmečius prarastas vilnos rūšiavimo ir apdirbimo tradicijas.
Tai reiškia, kad vien reglamentavimo pakeitimai savaime nebūtinai išspręstų visas sektoriaus problemas.
Norint sukurti ekonomiškai gyvybingą vilnos grandinę, reikia ne tik ūkininko, kuris užaugina avis ir nukerpa vilną. Reikalinga visa veikianti grandinė – surinkimas, rūšiavimas, logistika, pirminis apdorojimas, perdirbimas ir rinka galutiniam produktui.
Kai dalies šios grandinės nebelieka, net ir vertinga žaliava ūkininkui gali tapti beverte.
Vilna gali būti naudojama ne tik drabužiams
Vilnos ateitis nebūtinai turi būti siejama tik su tradicine tekstilės pramone.
Ieškant tvarių alternatyvų iškastinėmis žaliavomis paremtiems produktams, vis daugiau dėmesio skiriama galimybei vilną naudoti statybų sektoriuje, šilumos ir garso izoliacinėms medžiagoms, trąšoms, dirvožemio gerinimo produktams bei kitose bioekonomikos srityse.
Tai ypač aktualu prastesnės kokybės vilnai, kuri nėra tinkama aukštos kokybės tekstilės gaminiams.
Tokiu būdu žaliava, kuri šiandien ūkininkui gali būti beveik bevertė, galėtų tapti žiedinės ekonomikos dalimi ir pakeisti dalį sintetinių ar iš neatsinaujinančių išteklių gaminamų medžiagų.
Tvarumo politika turėtų matyti ir ūkininko pagamintą žaliavą
Vilnos situacija išryškina platesnį klausimą apie Europos žaliosios ir žiedinės ekonomikos politiką.
Viena vertus, ES siekia mažinti priklausomybę nuo iškastinių žaliavų, sintetinių pluoštų naudojimą, tekstilės atliekų kiekį ir skatinti vietines bei atsinaujinančias žaliavas.
Kita vertus, Europoje jau gaminama natūrali ir atsinaujinanti žaliava ne visuomet turi pakankamai išplėtotą surinkimo, perdirbimo ir realizavimo infrastruktūrą.
Todėl diskutuojant apie tvarią tekstilę svarbu kalbėti ne tik apie tai, kas vyksta su drabužiu jo gyvavimo ciklo pabaigoje. Ne mažiau svarbu įvertinti, kokias vietines žaliavas Europa jau turi ir kaip sukurti sąlygas jas ekonomiškai prasmingai panaudoti.
Perspektyva – vietinis perdirbimas ir kooperacija
Pastaraisiais metais didėjantis vartotojų susidomėjimas natūraliomis, vietinėmis ir atsekamomis žaliavomis suteikia vilnos sektoriui naujų galimybių.
Tačiau tam, kad jos taptų realiomis pajamomis avių augintojams, reikalingi ilgalaikiai sprendimai.
Ekspertų vertinimu, svarbus vaidmuo čia tenka ne tik ūkininkams, bet ir valstybės institucijoms, kooperatyvams bei perdirbėjams. Reikalingos efektyvesnės vilnos surinkimo ir rūšiavimo sistemos, vietinio perdirbimo pajėgumai, naujų produktų kūrimas ir rinkų paieška.
Svarbus ir pačių avių augintojų požiūris. Jeigu vilna nuo pat pradžių vertinama kaip produktas, daugiau dėmesio skiriama jos švarai, rūšiavimui ir kokybei, didėja galimybės gauti aukštesnę pridėtinę vertę.
Kooperacija taip pat galėtų padėti spręsti vieną pagrindinių mažesnių ūkių problemų – atskiras ūkis dažnai neturi pakankamo vilnos kiekio, kad jos surinkimas, rūšiavimas, transportavimas ar perdirbimas būtų ekonomiškai patrauklus.
Nuo problemos – prie vietinės žaliavos vertės
Vilnos sektoriaus situacija atskleidžia paradoksą: tuo metu, kai Europa ieško būdų mažinti sintetinių medžiagų naudojimą ir pereiti prie žiedinės ekonomikos, dalis pačioje Europoje pagaminamos natūralios žaliavos lieka ekonomiškai neišnaudojama.
Todėl vilnos klausimą verta vertinti ne tik kaip avių augintojų problemą. Tai kartu yra vietinės žaliavos, bioekonomikos, žiedinės ekonomikos ir Europos žemės ūkio kuriamos pridėtinės vertės klausimas.
Siekiant pokyčio, svarbu įvertinti visą grandinę – nuo ūkininko ir avių kirpimo iki vilnos surinkimo, rūšiavimo, perdirbimo ir galutinio produkto rinkos.
Tik sukūrus ekonomiškai veikiančią grandinę vilna iš ūkininkui tenkančios papildomos naštos vėl galėtų tapti tuo, kuo ji buvo šimtmečius – vertinga vietine žaliava.
Lietuvos avių augintojams vilnos realizavimas taip pat išlieka problema
Vilnos realizavimo problema aktuali ir Lietuvos avių augintojams. Nors avių auginimas mūsų šalyje pirmiausia orientuotas į mėsos gamybą, avis būtina kirpti, todėl vilna ūkiuose susidaro nepriklausomai nuo to, ar jai tuo metu yra paklausa ir ekonomiškai patraukli realizavimo rinka.
Viena didžiausių problemų – silpna vietinė vilnos surinkimo ir perdirbimo grandinė. Lietuvoje beveik neliko įmonių, kurios perdirba ir panaudoja lietuvišką vilną. Dėl to šalyje kasmet susikaupia dideli kiekiai nerūšinės avių vilnos.
Tai sukuria ūkininkams dvigubą problemą. Avis dėl jų gerovės reikia kirpti, taigi augintojas patiria kirpimo išlaidas, tačiau žemesnės kokybės vilnai neretai sudėtinga rasti pirkėją ar kitą ekonomiškai pagrįstą panaudojimo būdą. Prie to prisideda vilnos surinkimo, rūšiavimo, sandėliavimo ir transportavimo sąnaudos.
Todėl vilna, kuri galėtų būti papildomas avių ūkio produktas ir vietinė atsinaujinanti žaliava, daliai augintojų praktiškai tampa atlieka, kurios sutvarkymu tenka rūpintis pačiam ūkininkui.
Lietuvoje jau ieškota alternatyvų – vilna gali tapti statybine medžiaga
Vis dėlto Lietuvos patirtis rodo, kad prastesnės kokybės vilna nebūtinai turi būti vertinama tik kaip tekstilės pramonei netinkama žaliava.
Lietuvoje buvo įgyvendintas Europos inovacijų partnerystės projektas „Termoizoliacinės medžiagos iš avių vilnos“, kuriuo ieškota būdų lietuvišką avių vilną panaudoti didesnės pridėtinės vertės produktams. Projekto idėja kilo būtent dėl praktinės avių augintojų problemos – ribotų galimybių realizuoti ir perdirbti vietinę vilną.
Tokia kryptis ypač perspektyvi nerūšinei ar tekstilės gamybai mažiau tinkamai vilnai. Užuot konkuruojant tik aukštos kokybės tekstilės pluošto rinkoje, dalis Lietuvoje užauginamos vilnos galėtų būti naudojama šilumos ir garso izoliacijai, statybinėms medžiagoms, dirvožemį gerinantiems produktams, trąšoms ar kitiems bioekonomikos gaminiams.
Tai leistų spręsti dvi problemas vienu metu – sumažinti ūkininkams tenkančią vilnos utilizavimo naštą ir sukurti vietinę, atsinaujinančią žaliavą produktams, kurie šiuo metu dažnai gaminami iš sintetinių ar kitų neatsinaujinančių medžiagų.
Reikalinga ne tik rinka, bet ir visa veikianti grandinė
Lietuvos atveju vienas svarbiausių uždavinių yra ne tik surasti, kur panaudoti vilną, bet ir sukurti ekonomiškai veikiančią jos kelią nuo avių augintojo iki galutinio produkto.
Pavieniam, ypač mažesniam, avių ūkiui sudėtinga pačiam organizuoti vilnos rūšiavimą, sukaupti perdirbėjui patrauklų jos kiekį, pasirūpinti transportavimu ir ieškoti realizavimo rinkų. Todėl viena iš galimų krypčių – stipresnis augintojų bendradarbiavimas ir kooperacija, regioninių vilnos surinkimo bei rūšiavimo punktų kūrimas ir ryšių su vietos perdirbėjais stiprinimas.
Svarbus būtų ir skirtingos kokybės vilnos atskyrimas. Aukštesnės kokybės vilnai reikėtų ieškoti didesnę pridėtinę vertę kuriančių tekstilės rinkų, o tekstilei netinkamą žaliavą nukreipti į statybos, žemės ūkio, bioekonomikos ar kitus produktus.
Tokiu atveju ūkininkui atsirastų aiškesnis atsakymas į šiandien itin praktišką klausimą – kur dėti nukirptą vilną ir kaip bent dalį jos pavertimo produktu vertės grąžinti pačiam avių augintojui?
Lietuvos situacija rodo, kad vilnos problemos negalima išspręsti vien didinant jos supirkimo kainą. Reikalinga visa sistema – nuo tinkamo vilnos paruošimo ūkyje ir surinkimo iki rūšiavimo, perdirbimo, inovatyvių produktų kūrimo ir jų rinkos.
Būtent čia atsiveria galimybės žiedinei ekonomikai: tai, kas šiandien ūkininkui yra sunkiai realizuojama ir papildomų išlaidų reikalaujanti žaliava, ateityje galėtų tapti vietinės bioekonomikos ištekliumi ir papildomos vertės šaltiniu Lietuvos kaimo regionuose.