Skirtingos šalys, skirtingos tradicijos ir skirtingos bendruomenės, tačiau jas jungia tas pats siekis – kad žmogaus balsas būtų girdimas, o gyventojai turėtų realias galimybes dalyvauti priimant sprendimus. Lietuvos vietos bendruomenių organizacijų sąjungos (LVBOS) atstovai Ispanijoje dalyvavo tarptautinio projekto „VoCo – Balsas bendruomenėms: pilietinis įsitraukimas Europai“ veiklose, kur susipažino su vietos bendruomenių ir savivaldos bendradarbiavimo patirtimi.
Lietuvos vietos bendruomenių organizacijų sąjunga vienija žmones iš skirtingų Lietuvos regionų. Skiriasi jų gyvenamosios vietovės, bendruomenių dydžiai ir sprendžiamos problemos, tačiau visus jungia bendras tikslas – stiprios, aktyvios ir savo gyvenamosios aplinkos kūrime dalyvaujančios bendruomenės.
Tarptautinio projekto „VoCo“ veiklos Ispanijoje suteikė galimybę pažvelgti, kaip pilietinis įsitraukimas ir bendruomenių bei vietos valdžios dialogas kuriamas kitoje Europos šalyje.
Vizito metu vyko susitikimai su Ispanijos savivaldos ir bendruomenių atstovais, diskusijos, dalijimasis praktine patirtimi bei pažintis su konkrečiomis vietos iniciatyvomis.
„Esame iš skirtingų Lietuvos vietų, turime skirtingas patirtis, tačiau mus vienija bendruomenės ir noras, kad žmogus savo gyvenamojoje vietoje nebūtų tik stebėtojas. Jis turi jausti, kad jo nuomonė svarbi ir kad jis gali dalyvauti sprendžiant savo miesto, miestelio ar kaimo klausimus. Tokios tarptautinės patirtys labai aiškiai parodo, kad bendruomenių balsas iš tiesų neturi sienų“, – sako Lietuvos vietos bendruomenių organizacijų sąjungos pirmininkė Eglė Juozapavičienė.
Lucenos patirtis – svarbiausia ne pastatai, o santykis su žmogumi
Vienas iš vizito taškų – Lucena, Andalūzijos miestas, kuriame gyvena apie 40 tūkst. žmonių.
Lietuvos atstovams čia pristatytas įdomus pavyzdys, kaip nebenaudojami pastatai gali būti prikelti naujam gyvenimui. Seni vyno rūsiai buvo atgaivinti ir pritaikyti bendruomeninėms bei pilietinėms veikloms.
Lucenoje ir jos apylinkėse veikia net šeši bendruomeniniai centrai. Tai nėra vien patalpos renginiams. Tai erdvės, kuriose žmonės susitinka, mokosi, kuria, diskutuoja, dalijasi problemomis ir kartu ieško jų sprendimų.
Tačiau Lietuvos delegacijai bene didžiausią įspūdį paliko ne infrastruktūra, o savivaldos ir žmogaus santykis.
„Galime pastatyti gražiausius bendruomenės namus, įrengti sales, nupirkti įrangą, tačiau bendruomeniškumas neprasideda nuo pastato. Jis prasideda nuo santykio su žmogumi. Lucenoje labai aiškiai matėme, kad bendruomeninė erdvė yra vieta, kur žmogus žino, jog gali ateiti, būti išgirstas, pasiūlyti idėją ar iškelti problemą. Ir ne mažiau svarbu – jis žino, kad į tą pačią erdvę ateis ir vietos valdžios atstovas“, – įspūdžiais dalijasi E. Juozapavičienė.
Politikai eina pas žmones
Vienas ryškiausių Lucenos pavyzdžių – vietos politikų bendravimas su bendruomenėmis.
Į bendruomeninius centrus susitikti su gyventojais atvyksta miesto meras ir kiti vietos politikai. Ir ne tik tuomet, kai reikia pristatyti jau priimtus sprendimus.
Jie ateina pasikalbėti, išgirsti gyventojų problemas, suprasti jų poreikius ir kartu ieškoti sprendimų.
Politikai eina pas žmones. Žmonėms nereikia ieškoti kelio iki politikų.
Pasak E. Juozapavičienės, būtent šis požiūris yra viena svarbiausių patirčių, kurias verta parsivežti į Lietuvą.
„Manau, kad čia yra labai svarbi pamoka ir mums. Dažnai kalbame apie gyventojų pasyvumą, klausiame, kodėl žmonės nedalyvauja, neateina į susitikimus. Tačiau gal kartais klausimą turėtume apsukti – ar mes patys pakankamai einame pas žmogų? Lucenoje politikai ateina į bendruomenę ne tik kalbėti, bet ir klausytis. Toks bendravimas kuria pasitikėjimą, o be pasitikėjimo tikro pilietinio dalyvavimo nebus“, – pabrėžia LVBOS pirmininkė.
Svarbu ir tai, kad stengiamasi išgirsti ne tik aktyviausius ar garsiausiai savo nuomonę reiškiančius gyventojus. Į bendruomenės gyvenimą ir diskusijas įtraukiamos skirtingos visuomenės grupės, įvairaus amžiaus žmonės ir net vaikai.
Jų nuomonė apie vietą, kurioje jie gyvena, taip pat laikoma svarbia.
„Kartais atrodo, kad pilietinis dalyvavimas yra kažkas labai sudėtingo. Iš tiesų viskas prasideda nuo labai paprastų dalykų – kalbėtis, išgirsti, tartis ir būti šalia. Svarbu išgirsti ne tik tuos, kurie kalba garsiausiai. Bendruomenėje turi būti vietos jaunam ir vyresniam žmogui, aktyviam ir tam, kuris dar tik nedrąsiai išsako savo nuomonę. Ispanijoje matėme, kad į šį procesą įtraukiami net vaikai. Juk ir jie yra bendruomenės dalis“, – sako E. Juozapavičienė.
Bendruomenė – ne pagalbininkas, o partneris
Ispanijoje įgyta patirtis dar kartą paskatino diskutuoti ir apie bendruomeninių organizacijų vaidmenį Lietuvoje.
Bendruomenė neturėtų būti suvokiama tik kaip renginių organizatorė, projektų vykdytoja ar savivaldos pagalbininkė. Stipri bendruomenė gali ir turi būti lygiavertė partnerė, dalyvaujanti diskusijose ir sprendžiant konkrečiai vietovei bei jos žmonėms aktualius klausimus.
„Norėtųsi, kad ir Lietuvoje vis mažiau liktų požiūrio į bendruomenę kaip į organizaciją, kuri surengs šventę, parašys projektą ar padės savivaldybei atlikti vieną ar kitą darbą. Bendruomenė nėra savivaldos pagalbininkė. Ji yra partnerė, atstovaujanti konkrečioje vietoje gyvenantiems žmonėms. O partnerystė reiškia, kad kalbamės ir tariamės ne tada, kai sprendimas jau priimtas, bet tada, kai jis dar tik gimsta“, – pažymi LVBOS pirmininkė.
Būtent ši idėja svarbi ir įgyvendinant tarptautinį projektą „VoCo – Balsas bendruomenėms: pilietinis įsitraukimas Europai“ – stiprinti žmogaus ir bendruomenės balsą bei skatinti realų pilietinį įsitraukimą.
Tarptautiniai susitikimai suteikia galimybę ne tik pasidalyti gerąja praktika, bet ir pamatyti, kad skirtingose Europos šalyse bendruomenės susiduria su panašiais iššūkiais: kaip paskatinti žmones aktyviau dalyvauti, kaip pasiekti mažiau aktyvias visuomenės grupes, kaip stiprinti pasitikėjimą ir kaip užtikrinti, kad gyventojų nuomonė būtų ne tik išklausyta, bet ir turėtų realią reikšmę.
Bendruomeniškumo kalba visur ta pati
Vizito Ispanijoje metu netrūko ir neformalių susitikimų, leidusių geriau pažinti vietos kultūrą bei bendruomeniškumo tradicijas.
Viena tokių akimirkų – apsilankymas Švč. Mergelės Marijos Araceli šventovėje, susitikimas su šios vietos brolijos atstovais, bendri pokalbiai ir vakaras prie vieno stalo.
„Tokios akimirkos primena, kad bendruomenė nėra vien posėdžiai, projektai ar dokumentai. Tai pirmiausia žmonių ryšys. Sėdėdami prie vieno stalo su žmonėmis iš kitos šalies supranti, kad galime kalbėti skirtingomis kalbomis, turėti skirtingas tradicijas, tačiau bendruomeniškumo kalba visur yra labai panaši. Visur žmogui svarbu priklausyti, būti reikalingam ir būti išgirstam“, – apibendrina E. Juozapavičienė.
Iš Ispanijos Lietuvos bendruomenių atstovai parsiveža ne tik naujų idėjų ir praktinių pavyzdžių. Kartu parsivežamas dar stipresnis suvokimas, kad stipri bendruomenė kuriama ten, kur žmogus ne tik kviečiamas dalyvauti, bet ir žino, kad jo balsas gali turėti realią įtaką.
Bendruomenių balsas neturi sienų. Nes nesvarbu, kurioje Europos vietoje gyvename – bendruomenės centre visada yra žmogus.