Kirgizijos kalnų ganyklos, tūkstantinės avių bandos ir iš kartos į kartą perduodamos gyvulininkystės tradicijos – tokią šalį iš arti pažino Lietuvos avių augintojų asociacijos (LAAA), Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) narės, atstovai. Sulaukę kvietimo apsilankyti Kirgizijoje, Lietuvos avių augintojai turėjo galimybę susitikti su vietos ūkininkais ir specialistais, susipažinti su gyvulių auginimo sąlygomis, veislininkyste ir viena įspūdingiausių vietinių avių veislių – Arašan (Arashan).
LAAA vadovė Gintarė Kisielienė sako, kad kelionė leido dar kartą įsitikinti, kaip stipriai gyvulininkystės modelį formuoja konkrečios šalies gamtinės sąlygos, istorija ir žmonių gyvenimo būdas.
„Kirgizijoje gyvulininkystė nėra vien atskira žemės ūkio šaka. Važiuoji per šalį ir matai, kad gyvuliai, ganyklos, kalnai ir žmonių kasdienybė yra vienos sistemos dalys. Bandos juda kartu su sezonais, išnaudojamos didžiulės natūralios ganyklos, o gyvulių auginimo žinios perduodamos šeimose. Lietuvos sąlygos visiškai kitokios, tačiau pažinti tokią sistemą mums, avių augintojams, labai įdomu ir naudinga“, – pasakoja G. Kisielienė.
Šalis, kurioje gyvulius augina kalnai
Kirgizija – kalnuota Centrinės Azijos valstybė, kurioje gyvulininkystei tenka itin svarbus vaidmuo. Šalyje laikoma daugiau kaip 6 mln. avių ir ožkų, o didžiąją avių populiacijos dalį sudaro mėsos ir riebalų krypties gyvuliai.
Didelę reikšmę turi natūralios ganyklos. Avys, ožkos, galvijai ir arkliai ganomi didžiulėse teritorijose, o gyvulių laikymas glaudžiai susijęs su sezoniniu ganyklų naudojimu.
Lietuvos delegacijai tai leido iš arti pamatyti visiškai kitokį nei Lietuvoje gyvulininkystės modelį – gyvulys čia turi būti prisitaikęs ne tik produktyviai augti, bet ir ištverti kalnuotų vietovių sąlygas bei efektyviai panaudoti natūralių ganyklų pašarus.
Arašan – Kirgizijos avių milžinės
Vienu didžiausių kelionės įspūdžių LAAA atstovams tapo pažintis su Arašan veislės avimis. Tai Kirgizijoje sukurta mėsos ir riebalų krypties riebiauodegių avių veislė, išsiskirianti itin stambiu kūno sudėjimu, sparčiu augimu ir gebėjimu prisitaikyti prie kalnų bei slėnių stepių sąlygų.
Veislė pradėta kurti praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje. Jos formavimui buvo naudojami vietiniai šiurkščiavilniai gyvuliai ir Gissar (Hisaro) veislės avinai, 1977 m. atvežti iš Tadžikistano. Ilgalaikio veisimo rezultatas oficialiai pripažintas 2021 m. balandžio 15 d., kai Arašan buvo įregistruota kaip nauja Kirgizijos mėsos ir riebalų krypties avių veislė. 2023 m. veislei suteikta ir selekcinio pasiekimo teisinė apsauga.
„Apie šių avių dydį galima pasakoti, rodyti skaičius ar nuotraukas, bet tikrą įspūdį supranti tik pamatęs jas gyvai. Esame matę daugybę skirtingų veislių, tačiau Arašan tikrai nustebino. Tai labai stambūs, tvirti gyvuliai, ir kartu įdomu stebėti, kaip veislininkystėje buvo siekiama ne vien didelio svorio, bet ir prisitaikymo prie konkrečių Kirgizijos sąlygų“, – įspūdžiais dalijasi G. Kisielienė.
Ir skaičiai tai patvirtina. Arašan veislės augintojų organizacijos skelbiamais duomenimis, suaugę veisliniai avinai gali sverti 140–210 kg, o suaugusios avys – 90–150 kg. Elito klasei priskiriamo 1,5 metų avinuko minimalus gyvasis svoris nurodomas 120 kg, dvejų metų avino – 130 kg, o trejų metų ir vyresnio veislinio avino – 140 kg.
Taigi pasakojimai apie maždaug 200 kg sveriančius avinus nėra vien egzotinis kelionių įspūdis – oficialiuose veislės šaltiniuose nurodoma, kad stambiausi suaugę avinai gali perkopti 200 kg ribą. Arašan augintojų organizacija šią veislę pristato kaip vieną stambiausių pasaulyje pagal gyvąjį svorį.
Vertinamas ne vien įspūdingas svoris
Arašan išsiskiria plačiu kūnu, gilia krūtine, tvirtomis, plačiai pastatytomis kojomis ir stambia riebiąja uodega – kurdiuku. Veislė vertinama dėl mėsinių ir riebalinių savybių, augimo spartos bei gebėjimo prisitaikyti prie aukštikalnių ir slėnių stepių.
Pasak G. Kisielienės, Lietuvos avių augintojams įdomiausia ne ieškoti veislės, kurią būtų galima tiesiog perkelti į mūsų šalį, o analizuoti skirtingus selekcijos principus.
„Kiekviena šalis veisia gyvulius savo sąlygoms ir savo rinkai. Tai, kas puikiai veikia Kirgizijos kalnuose, nebūtinai bus tinkamiausia Lietuvoje. Tačiau pats principas labai svarbus – aiškiai žinoti, kokio gyvulio sieki, kokias savybes nori išsaugoti ir nuosekliai rinkti duomenis bei vykdyti selekciją. Tokios pažintys skatina ir į savo veislininkystės darbą pažvelgti iš šalies“, – sako LAAA vadovė.
Įdomu ir tai, kad Arašan yra palyginti neseniai oficialiai pripažinta veislė, nors jos kūrimas truko kelis dešimtmečius. Šiuo metu Kirgizijos Arašan avių augintojų organizacija skelbia turinti daugiau kaip 500 narių ir duomenų bazėje registruojanti daugiau kaip 20 tūkst. šios veislės avių.
Gyvulių judėjimas reiškia ir didesnius biosaugos iššūkius
Kelionės metu Lietuvos avių augintojai domėjosi ne tik veislėmis ir gyvulių produktyvumu. Su vietos augintojais bei specialistais kalbėta apie gyvūnų sveikatą, užkrečiamųjų ligų prevenciją ir kontrolę.
Didžiulės ganyklų teritorijos, sezoninis bandų judėjimas ir gyvulių judėjimas tarp skirtingų teritorijų kelia papildomų iššūkių gyvulių sveikatos kontrolei. Vizito metu tarp aktualių problemų buvo minimos bruceliozė, avių ir ožkų raupai, smulkiųjų atrajotojų maras bei parazitinės ligos.
„Kad ir kokios skirtingos būtų mūsų šalys, kalbantis su augintojais labai greitai atsiranda bendrų temų. Sveikas gyvulys, ligų prevencija, veislininkystė, pašarai, ekonominis ūkio gyvybingumas – tai klausimai, kurie rūpi visiems. Tik Kirgizijoje dėl atstumų, kalnų, bandų judėjimo ir ūkininkavimo būdo kai kurių problemų mastas bei jų sprendimo būdai yra visai kitokie“, – pažymi G. Kisielienė.
Patirtis, kurią verta parsivežti į Lietuvą
Kirgizijos gamta ir gyvulininkystės tradicijos Lietuvos atstovams paliko stiprų įspūdį – kalnų šlaituose besiganančios avių ir galvijų bandos, žirgai, didžiulės ganyklos ir šeimų ūkiuose išlaikytos gyvulių auginimo tradicijos atskleidė kitokį santykį tarp žmogaus, gyvulio ir kraštovaizdžio.
LAAA vadovės teigimu, tarptautinių vizitų vertė – ne tik galimybė pamatyti neįprastas veisles. Ne mažiau svarbūs tiesioginiai ryšiai tarp augintojų ir specialistų bei galimybė atvirai palyginti skirtingų šalių patirtį.
„Tokios kelionės nėra apie tai, kad grįžę turėtume viską daryti taip, kaip matėme svetur. Parsivežame kontaktus, idėjas ir klausimus sau. Kartais būtent pamatęs visiškai kitokią gyvulininkystės sistemą geriau supranti ir savo stiprybes, ir tai, ką dar galėtume tobulinti. Kirgizija paliko labai stiprų įspūdį – čia avininkystė yra ne tik gamyba, bet ir žmonių gyvenimo, tradicijų bei kultūros dalis“, – apibendrina G. Kisielienė.
Tokie tarptautiniai ryšiai suteikia galimybę Lietuvos avių augintojams dalytis savo patirtimi, pažinti kitų šalių veislininkystės sistemas ir ieškoti idėjų, kurios galėtų prisidėti prie Lietuvos avininkystės stiprinimo ir veislininkystės pažangos.