Kartų kaita tampa vienu svarbiausių Europos žemės ūkio ateities klausimų. Europos Komisija yra iškėlusi tikslą iki 2040 m. padvigubinti jaunų ir naujų ūkininkų dalį, o tarp numatomų priemonių – jaunųjų ūkininkų starto paketas, geresnės galimybės gauti finansavimą ir žemę, parama ūkių perėmimui bei investicijos į gyvenimo kokybę kaimo vietovėse.
Apie tai, ko reikia, kad šie tikslai taptų realiais pokyčiais Lietuvoje, kalbamės su Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmų (ŽŪR) vicepirmininku ir Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos (LJŪJS) vicepirmininku Vyteniu Grigu, jaunųjų ūkininkų interesams atstovaujančiu tiek nacionaliniu, tiek Europos Sąjungos lygmeniu.
– Kaip vertinate Europos Parlamento ir Europos Komisijos iniciatyvas dėl kartų kaitos? Kiek jos aktualios Lietuvai?
– Vertiname jas teigiamai. Tai, kad kartų kaita pagaliau keliama ne kaip viena atskira paramos priemonė, o kaip strateginis Europos žemės ūkio ateities klausimas, yra labai svarbus pokytis.
Daugiau nei trejus metus dalyvauju Europos jaunųjų ūkininkų tarybos CEJA veikloje. Kartu su kitų Europos valstybių jaunųjų ūkininkų atstovais ne kartą tiek raštu, tiek susitikimuose ir diskusijose kreipėmės į Europos Komisiją, ragindami kartų kaitą įtvirtinti kaip vieną strateginių ES žemės ūkio politikos prioritetų. Todėl tai, kad šiandien šis klausimas užima deramą vietą Europos darbotvarkėje, yra svarbus žingsnis į priekį.
Lietuvai ši problema ypač aktuali. Per maždaug 15 metų jaunųjų ūkininkų skaičius Lietuvoje sumažėjo nuo daugiau kaip 41 tūkst. iki mažiau nei 20 tūkst., o jaunesni nei 40 metų valdytojai sudaro tik apie 13 proc. visų valdų valdytojų.
Todėl kalbame jau ne tik apie paramą žemės ūkiui. Kalbame apie tai, kas po 10 ar 20 metų dirbs Lietuvos žemę, gamins maistą ir išlaikys gyvybingus mūsų regionus.
Europos Komisijos iškeltas tikslas iki 2040 m. padvigubinti jaunų ir naujų ūkininkų dalį yra ambicingas ir reikalingas. Tačiau svarbu, kad jis nevirstų vien nauju procentiniu rodikliu ar didesne išmoka. Kartų kaitai reikia visos sistemos – prieigos prie žemės ir finansavimo, veikiančio ūkių perdavimo mechanizmo, konsultavimo ir normalių gyvenimo sąlygų kaime.
Iki 300 tūkst. eurų siekiantis jaunųjų ūkininkų starto paketas būtų reikšmingas instrumentas, jei toks modelis bus galutinai įtvirtintas būsimoje BŽŪP. Tačiau net ir tokio dydžio parama pati savaime problemos neišspręs. Ji turi veikti kartu su lengvatiniu finansavimu, garantijomis ir realia prieiga prie žemės.
– Ar Lietuvoje jaunam žmogui realiai įmanoma pradėti ūkininkauti neturint šeimos žemės ar kapitalo?
– Įmanoma, tačiau šiandien tai labiau išimtis nei lengvai pasiekiamas kelias.
Turime jaunųjų ūkininkų įsikūrimo paramą, lengvatinio finansavimo ir garantijų priemones, konsultavimo galimybes. Tačiau pirmosios kartos ūkininkas startuoja visiškai kitoje pozicijoje nei žmogus, perimantis šeimos ūkį.
Perimdamas šeimos ūkį jaunas žmogus dažnai gauna bent dalį žemės, pastatų, technikos, praktinių žinių, susiformavusius ryšius su tiekėjais ir pirkėjais. Pradedančiajam nuo nulio visa tai reikia susikurti arba įsigyti pačiam.
Todėl dažnai sakome, kad pirmosios kartos ūkininkas turi ne tik pradėti verslą – jis pirmiausia turi nusipirkti sau darbo vietą.
Ir negalime sakyti, kad jaunimas nenori ūkininkauti. Norinčių yra. Tai labai aiškiai parodė 2023 m. jaunųjų ūkininkų įsikūrimo paramos kvietimas – buvo pateiktos 1 022 paraiškos, kuriose prašyta daugiau kaip 61 mln. eurų dotacijų, kai kvietimui buvo skirta 15 mln. eurų.
Taigi problema nėra vien jaunimo noras ar nenoras rinktis žemės ūkį. Klausimas – kokias realias galimybes pradėti ūkininkauti jam suteikiame.
– Kokios šiandien yra pagrindinės kliūtys jaunam žmogui, norinčiam kurti ūkį?
– Pirmiausia išskirčiau tris dalykus – žemę, kapitalą ir ilgalaikį ekonominį gyvybingumą.
Pirmoji problema – žemė. Jei žmogus jos nepaveldi, įsigyti pirmuosius hektarus labai sudėtinga. Jaunas žmogus žemės rinkoje konkuruoja su jau veikiančiais, kapitalą sukaupusiais ūkiais.
Antroji – finansavimas. Pradedančiajam daugiausia investicijų reikia būtent tada, kai jis dar neturi kredito istorijos, pakankamo užstato ir sukaupto kapitalo. Todėl vien dotacijų neužtenka. Reikia realiai veikiančių valstybės garantijų ir ilgalaikių lengvatinių paskolų.
Trečioji – perspektyva iš ūkio pragyventi. Jaunas žmogus vertina ne tik tai, ar gaus paramą pradžiai. Jis žiūri, ar po penkerių ar dešimties metų jo ūkis leis išlaikyti šeimą, investuoti ir gyventi visavertį gyvenimą.
Todėl ne mažiau svarbios rinkos priemonės – kooperacija, vietos perdirbimas, trumposios maisto tiekimo grandinės ir galimybės Lietuvos ūkininkų produkcijai patekti į mokyklas, darželius, ligonines bei kitas viešojo maitinimo įstaigas.
– Daug kalbama ir apie ūkių perdavimą. Ar čia Lietuva išnaudoja visas galimybes?
– Tikrai ne. Turime paradoksalią situaciją: vienoje pusėje yra vyresnio amžiaus ūkininkai, kurie neturi kam perduoti savo ūkių, o kitoje – jauni žmonės, norintys ūkininkauti, bet neturintys nuo ko pradėti.
Valstybė turi padėti šias dvi grupes sujungti.
Ūkio perdavimas neturėtų būti suprantamas vien kaip perdavimas vaikams ar kitiems šeimos nariams. Reikia mechanizmų, kurie leistų gyvybingą ūkį perduoti ir jaunam žmogui, nesusijusiam su ūkininku giminystės ryšiais.
Tai svarbu ir vyresniam ūkininkui – jis turi žinoti, kad pasitraukęs iš aktyvaus ūkininkavimo nepraras ekonominio saugumo. Todėl ūkių perėmimo politika turi būti derinama su socialine ir pensijų politika.
– Kiek dabartinė parama išsprendžia vieną didžiausių problemų – žemės prieinamumą?
– Mano vertinimu, nepakankamai.
Jaunųjų ūkininkų įsikūrimo parama labai reikalinga ir jos negalima nuvertinti. Ji padeda finansuoti startui reikalingas investicijas ir sukurti ūkio ekonominį pagrindą.
Tačiau žemės rinkos problema yra struktūrinė. Net gavęs paramą jaunas žmogus nebūtinai gauna realią galimybę įsigyti ar išsinuomoti žemės.
Todėl Lietuvoje reikėtų diskutuoti apie atskirą jaunųjų ir pirmosios kartos ūkininkų žemės prieinamumo politiką. Matytume prasmę svarstyti valstybinės žemės ilgalaikės nuomos su išpirkimo galimybe modelį, aktyvesnius žemės mobilumo mechanizmus ir sistemą, padedančią vyresniems ūkininkams perduoti veikiančius ūkius jaunajai kartai, įskaitant atvejus, kai perėmėjas nėra šeimos narys.
Europos Komisija taip pat pripažįsta, kad žemės prieinamumas yra viena pagrindinių kliūčių. Todėl ES kartų kaitos strategijoje numatyta kurti Europos žemės observatoriją, skatinti skaidresnes žemės rinkas, ūkių perėmimą ir jaunų bei naujų ūkininkų galimybes naudotis valstybine ir savivaldybių žeme.
– Ko labiausiai reikia, kad kartų kaita iš politinio tikslo taptų realiu procesu?
– Kartų kaitos neišspręs viena išmoka.
Jeigu norime, kad jaunas žmogus pasirinktų žemės ūkį, turime sukurti aiškų kelią – nuo galimybės gauti pirmuosius hektarus ir finansavimą iki ekonomiškai gyvybingo ūkio, rinkos produkcijai ir normalių gyvenimo sąlygų regione.
Ir čia labai svarbu kalbėti ne tik apie ūkininkavimą. Jaunas žmogus ar šeima renkasi ne paramos priemonę – jie renkasi gyvenimo vietą.
Jiems reikia būsto, vaikų darželio, mokyklos, sveikatos paslaugų, susisiekimo, interneto ir darbo galimybių kitam šeimos nariui. Jei šių dalykų nėra, net ir gera įsikūrimo parama nebus pakankama paskata šeimai savo ateitį kurti kaime.
Todėl kartų kaita žemės ūkyje nėra vien Žemės ūkio ministerijos ar BŽŪP klausimas. Tai kartu yra regioninės, demografinės, socialinės ir ekonominės politikos klausimas.
Jeigu norime, kad po dvidešimties metų Lietuvoje būtų kas ūkininkauja, sprendimus turime priimti šiandien.